Sigitas STASAITIS
Iki subyrėjo Sovietų sąjunga, didžiausia metų šventė (po Naujųjų metų) buvo - kiekvienas vyresnis tautietis pasakys - Sovietų sąjungos gimimo diena - Spalio revoliucijos metinės, kurias kasmet lapkričio 7-ąją šalis ilgai ir triukšmingai švęsdavo. Seniai užmiršome, kaip tą dieną kartu su visa mokykla ar įmone traukdavome į paradą, užmiršome Spalio švenčių proga išeigines dienas bei linksmas išgertuves. O štai Šiaulių "Laiptų" galerijos menininkai ėmė ir prisiminė, galerijoje surengdami sovietinio stiliaus vakarėlį su partorge, pionieriais, vodka ir net gyvu V. Leninu!
Kadangi iki šiol nėra vieningos nuomonės - gera buvo sovietinė santvarka ar ne, "Kranklys" į "Laiptų" galeriją nusiuntė ne savo korespondentą, o du absoliučiai priešingų pažiūrų politologus Jonį Raudonį ir Arūną Baltrūną. Tegu skaitytojas iš politologų ginčo sprendžia, ar sovietų valdžia buvo gera, ar bloga, ironiškas Spalio metinių minėjimas - geras sumanymas ar draustina nesąmonė.
Vos užėję į galeriją politologai nustemba rūbinėje pamatę tikrą sovietinį rūbininką, palinkusį nuo amžiaus, o dar labiau nuo medalių svorio. Nežinotum, kad tai galerijos darbuotojas Vitas Kaziukonis, pamanytum, jog iš anos epochos laiko mašina atkeliavęs pilietis.
A. Baltrūnas ironiškai: "Sovietmečiu daug tokių triūsė rūbinėse. Užmirštų ir niekam neįdomių. Tam, kad apie save primintų, tokie rūbininkai neretai nešiojo per ilgus darbo metus užtarnautus medalius".
J. Raudonis piktokai: "Nė velnio, kolega. Sovietmečiu pensininkai pusėtinai pragyvendavo iš pensijos ir dirbdavo dažniausiai vien tam, kad atsibosdavo kiurksoti namie tarp keturių sienų. Daug šiandieninių pensininkų mielai imtųsi padirbėti, tačiau ne iš nuobodulio, o dėl to, kad iš pensijos nesuduria galo su galu. Tačiau kas gi šiandieninėje Lietuvoje pensininką priims į darbą? Tiesa, daugelis tada per visą gyvenimą užsidirbo tik garbės raštą ar medalį. Tačiau šiandien žmonės nė to negauna".
Politologų ginčą nutraukia galerijos direktorė Janina Ališauskienė. Tik šiandien ji ne direktorė, o partorgė draugė Janina. Su raudona skarele, odiniu švarku, raudonomis kojinėmis ir auliniais batais. Partorgė draugą J. Raudonį bei pilietį A. Baltrūną palydi į salę, kur sukasi senas patefonas, kareivis Juozas (Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Bindokas) skaito proletariškas eiles, dainuoja revoliucines dainas ir pasakoja apolitiškus nutikimus apie karo ligoninėje sutiktas viliokles seseles. Kareivio Juozo klausosi keliasdešimties žiūrovų būrys. Daugelio jų atlapuose - raudoni gvazdikai. Minios viduryje - nepatikėsite - gyvas Leninas! ("Titnago" spaustuvės dizaineris Linas Janonis). Su barzdele, liemene. V. Lenino rankoje - K. Markso raštų tomelis. Kiek atokiau mindžikuoja moksleivė juoda mokykline uniforma ir baltu kaspinu plaukuose, būrelis pionierių raudonais kaklaraiščiais, kelios medicinos seserys, pora politkalinių juostuotomis uniformomis ir grandinėmis ant kaklų.
Ant salės sienų - SSRS Komunistų partijos generalinių sekretorių portretai, garbės raštai, sovietiniai plakatai bei raudoni audeklai su šūkiais.
Kareiviui baigus pasirodymą, į sceną išeina būrys merginų, eksponuojančių vilniečio Modesto Navicko sovietinės mados kolekciją "Raudonai". Merginos demonstruoja neskoningas raudonas sukneles ir madingas raštuotas pėdkelnes, kurių sovietmečiu tikrai nebuvo.
A. Baltrūnas juokdamasis kumšteli A. Raudonį: "Tu tik pažiūrėk į tas mergas raudonomis suknelėmis be liemenėlių. Ar pameni, Jonai, tada net padorių drabužių pirkti nebuvo".
J. Raudonis: "Taip, madingiausių vakarietiškų drabužių ir džinsų nebuvo, tačiau nuo kostiumų ir paprastų suknelių lūžo parduotuvių lentynos. Jei kas tada būtų pasiūlęs eiti pasiknisti po padėvėtų drabužių krūvą, būtų bet kurį sovietinį pilietį mirtinai įžeidęs. O dabar? Jei ne nunešiotų skarmalų "dolerinės" parduotuvės, daugelis lietuvių šiandien vaikščiotų plikais užpakaliais. Arba sulopytais skarmalais".
A. Baltrūnas, atsisukęs į saliutuojančius, būgnais bei trimitais maršą trenkiančius pionierius: "Kaip žiauru buvo vaikus grūsti į sukarintą pionierių organizaciją. Nuo mažumės - jokios demokratijos, o tik muštras, būgnai, trimitai, saliutai, kompartija..."
J. Raudonis: "Taip, dabartinio jaunimo niekas nebemuštruoja. Per radiją vaikigaliai patys pasiklauso dainos "Duok, duok, į snukį duok", laikraštyje perskaitę sužino, kaip įpilti į alų klofelino, perskelti galvą ir atimti "mobiliaką". Sovietmečiu paaugliams veikė šimtai pionierių stovyklų, būrelių, sporto sekcijų. Nemokamai. O dabar tėvai pusmetį taupo, kad vaiką dešimčiai dienų išleistų į vasaros stovyklą, kur kartu stovyklauja, girtauja bei langus daužo Veličionių spec. mokyklos jaunieji banditai, nes dabar tokia demokratijos samprata".
A. Baltrūnas: "Negali būti, iš kur ištraukei?"
J. Raudonis: "Ogi "Akistatoje" skaičiau. Laikraščiai nemeluoja".
Skelbiama pertrauka. Partorgė Janina pakviečia visus vaišintis kareiviška koše.
A. Baltrūnas: "Ar matai, kokius visiems dalina aliumininius dubenėlius ir to paties "tauraus" metalo šaukštus. Atsimeni, kokios siaubingos būdavo valgyklos su tais amžinai riebaluotais "bliūdeliais" ir briaunuotomis stiklinėmis?"
J. Raudonis: "Ką padaryti, gerų indų tada tikrai stokojom. Kartais trūko net dešros ar sviesto. Tačiau nė vienas, net paskutinis girtuoklis, po šiukšlių dėžes nesikniso!"
J. Raudonis giria košę, o A. Baltrūnas į ją net negali pažiūrėti. Jis kolegą už rankovės tempia į bufetą-restoraną. Jame viskas kaip sovietmečiu: lentynoje vienas butelis degtinės "Stoličnaja", kelios lėkštės burokėlių salotų, žuvies tefteliai tomatų padaže ir "šlapia" dešra. Viskas. Užtat kabo vimpelas "Komunistinio darbo kolektyvas" bei skundų ir pageidavimų knyga. Bufetininkė aikštinga, aprėkia Jonį su Arūnu ir atsisako juos aptarnauti. A. Baltrūnas nežino, kaip elgtis, o J. Raudonis pareikalauja skundų knygos. Bufetininkė jam panosėn kyšt špygą. Ant jos rankų sužvilga masyvūs auksiniai žiedai. Visai kaip "prie Brežnevo"...
A. Baltrūnas, apsidžiaugęs: "Štai tau sovietinis aukšto lygio servisas! Špygą gavai?!"
J. Raudonis: "Kolega, o kada tamsta paskutinį kartą restorane buvai? A, sakai, neturi skambančiųjų! Kaip čia yra - anksčiau turėjom pinigų, bet negalėdavai patekti į restoraną. Dabar visur visos durys atlapos, bet patys neinam, nes neturim už ką. Rezultatas tas pats".
Neturėdamas kuo atsikirsti, A. Baltrūnas tempia J. Raudonį pasižiūrėti parodos. Apsidžiaugia pamatęs instaliacijas: "Turėjau raudoną "Ižą", ", "Skanaus", "Muchi v tumanie", "Turtas", "Valdžia", "Leninas gyvas!, "Rankomis neliesti - užkrečiama", "Tremtiniai".
Labiausiai A. Baltrūnui patinka meno kūrinys "Partija - mūsų protas, garbė ir sąžinė". Tai ant stovo padėta nukirsta kiaulės galva, po ja - vyriškas kaklaryšis.
A. Baltrūnas: "Jonai, ar pameni, kokie kiaulės buvo kai kurie komunistai?"
J. Raudonis nesutrinka: "Aš tą kūrinį pavadinčiau kitaip. "Lietuvos respublikos Seimo narys kiaulija pinigus iš draugo rubikoniaus".
Galop Jonis su Arūnu sustoja prie tapybos darbo "Elektrifikacija kaime. Ant stulpų kabinami laidai". Užrašas skelbia, jog ši pokariu tapyta drobė Spalio šventės proga atvežta iš Grūto parko galerijos.
A. Baltrūnas: "Tipiškas prasto skonio sovietinis meno kūrinys. Irgi mat rado ką tapyti - kaip į kaimą vedama elektra ir ant stulpų kabinami laidai!"
J. Raudonis pirmą kartą pritaria oponentui: "Tikrą tiesą sakai, kolega. Gal ir gerai, kad realizmas nebemadingas. O tai šiuolaikinėje parodoje tikrai pamatytum drobę "Modernusis kaimas. Nuo stulpų vagiami laidai".
Ant scenos pakviečiamas Grūto parko atstovas Gintaras Šikšnys. Partorgė Janina jam įteikia dovaną - išsaugotą nežinomo sovietinio autoriaus tapytą didžiulį V. Lenino portretą.
Arūnas su Joniu pagaliau sugeba suminkštinti bufetininkės širdį ir išprašo po stiklinę vodkos.
Netrukus politologai pastebėti apsikabinę besibučiuojantys.
A. Baltrūnas: "Joni, pagaliau radau vieną sovietinės santvarkos privalumą. Tada buvom jauni, sveiki, pas mergas ėjom..."
Tai išgirdęs Jonis net susigraudina. Matydama ašaras susimyli ir piktoji bufetininkė, Joniui įpildama "Dar po šimtą".
J. Raudonis: "Arūnai, gal dėl visų bėdų kalčiausia ne santvarka o mes patys, nes nemokam gyventi? Žiūrėk, Brazauskui, Landsbergiui, Paulauskui ir kitiems "mokantiesiems gyventi", tiek sovietmečiu visos durys buvo atlapos, tiek dabar jie visokeriopa gerove mėgaujasi. Et..."
Deja, čia reportažą turime nutraukti, nes po trečios stiklinės tiek Arūnui Baltrūnui, tiek Joniui Raudoniui iškilo sveikatos problemų, kurios pasibaigė tik po dviejų parų.
Kuri santvarka geresnė - sovietinė ar dabartinė laisvosios rinkos? Reikia ar nereikia tokių retrosovietinių vakaronių, paliekame nuspręsti pačiam skaitytojui.
Tipiškas sovietinis rūbininkas - daug kartų apdovanotas ir... užmirštas.
(Laiptuose-01.jpg);
Vakarėliui vadovavusi partorgė Janina susirinkusiems priminė apie "širdyje gyvenantį Leninuką"
(Laiptuose-03 .jpg);
Spalio metinių proga nostalgijai pasidavė ir partorgė, ir kareivis, ir net pionieriai.
(Laiptuose-14.jpg);
Garbės sargyboje prie mylimo Leonido Ilyčiaus Brežnevo.
(Laiptuose-05.jpg);
Kokia Spalio šventė be Vladimiro Lenino?
(Laiptuose-17.jpg, Laiptuose-18.jpg);
Spalinių proga visi pavaišinti nemokama koše iš sovietinių lėkščių.
(Laiptuose-25 .jpg);
"Raudonos" kolekcijos autorius persistengė - sovietmečiu taip apsirengusi mergina būtų buvusi apšaukta paleistuve.
(Laiptuose-34.jpg);
Tikro sovietinio bufeto dvasia - nei pridėsi, nei atimsi.
(Laiptuose-42 .jpg);
Komunistams buvo svarbiau gairelės ir skundų knyga. Ar yra užkandžių - ne taip aktualu.
(Laiptuose-47.jpg);
Kas nenorėtų nusifotografuoti su gyvu Leninu?
(Laiptuose-56.jpg, Laiptuose-62.jpg);
Subtili detalė - sovietmečio bufetininkės buvo aikštingos ir... turtingos.
(Laiptuose-62).
