Albertas ONIŪNAS
Raseinių rajono apylinkės prokuratūra baigė parengtinį tardymą byloje, kurioje Užkalnių kaimo gyventoja Vida Auktūnienė (33 m.) kaltinama peiliu nudūrusi savo trejų metukų sūnų Ovidijų ir sužalojusi penkiolikmetę dukrą Laurą. Byla netrukus bus perduota į teismą, tačiau tai - tik formalumas. Motinai žudikei nebus paskirta jokia bausmė. Psichiatrai pripažino, kad V. Auktūnienė negalėjo suprasti ir valdyti savo veiksmų, nes nusikaltimo metu buvo laikinos alkoholinės psichozės būsenos, todėl yra nepakaltinama. Ji bus nugabenta į Rokiškio psichiatrijos ligoninės Sustiprinto stebėjimo skyrių ir taps pirmąja moterimi tarp dvasios ligomis sergančių žudikų vyrų.
Psichozė
Tauragės priemiestyje Tauruose gyvenanti Ona Pudžiuvėlienė turėjo tris dukras: Reginą, kuri ištekėjusi tapo Kolbergiene, Vidą Auktūnienę bei jaunėlę, dar gyvenančią pas motiną. Vida, pasak motinos, buvo tikra "parazitka": valkatavo, gėrė. Nieko nepakeitė ir santuoka bei trijų vaikų - Lauros, kuriai dabar 15 metų, Tomo (13 m.) ir Ovidijaus (3 m.) - gimimas. Kai sesuo Regina Kolbergienė, gyvenusi Raseinių rajono Užkalnių kaime, mirė, Vida tuojau po laidotuvių atsikraustė pas jos sugyventinį Antaną Petrošių ir pradėjo gyventi kartu. Vaikai iš Vidos tuomet buvo paimti, tačiau moteriškė socialinius darbuotojus sugebėjo įtikinti, kad pasitaisė ir nebegeria. Iš tiesų taip nebuvo - Vidai reikėjo vaikų tik tam, kad už juos gautų socialines pašalpas ir galėtų pragerti. Taip Skaudvilės specialiojoje mokykloje-internate besimokanti Laura Auktūnaitė, nors ir labai nenoromis, ėmė savaitgaliais važinėti pas motiną į Užkalnius. Mažasis Ovidijus nuolat gyveno su motina. Tik Tomui mieliau buvo pas močiutę Oną Pudžiuvėlienę - Užkalniuose jis retai lankydavosi.
Šių metų vasarį, po išgertuvių, Vidai pasivaideno, kad mažasis Ovidijus kėsinasi ją išžaginti. Tuomet motina peiliu ir subadė vaiką, kuris čia pat mirė. Daug dūrių kliuvo ir Laurai, bet mergaitė išgyveno.
Motinos dūriai tebeatsiliepia
Dabar Laura Auktūnaitė gyvena Tauragės vaikų globos namuose "Šaltinėlis". Mergaitei nemažai laiko teko praleisti ligoninėse. Motinos padarytų sužalojimų buvo daug, bet visi - negilūs. Išskyrus vieną, kuris pažeidė dešinės rankos sausgysles. Iš pradžių Laura visai negalėjo valdyti rankos, tačiau po kelių operacijų, kurias atliko Kauno medicinos universiteto klinikų chirurgai, ranka beveik visiškai sugijo. Laura dar ne visiškai valdo pirštus, jie yra pusiau suriesti į kumštį. Pasak "Šaltinėlio" vedėjos Reginos Judzinskienės, dešiniąja ranka Laura jau dėlioja mozaiką, perrenka žirnius ir pupas, tačiau vis dar bando pavestą darbelį atlikti kaire ranka. Medikai mano, kad po kurio laiko mergaitė visiškai išgis. Kiti globos namuose esantys vaikai Laurą labai užjaučia. Čia yra ne vienas vaikas, kurio motina nužudė tėvą ar atvirkščiai, todėl ir Lauros skausmas jiems suprantamas. Mergaitė labai ilgisi motinos nužudyto broliuko Ovidijaus. Kartais paima jo nuotrauką ir ilgai žiūri. Su Ovidijumi jie buvo labai artimi. Gal todėl Laura dabar jaučia potraukį mažiems vaikams - paglosto, pasupa.
Tomas rūko ir bėga
Tame pat "Šaltinėlyje" gyvena ir dvylikmetis Tomas Auktūnas. Nuo motinos peilio berniuką išgelbėjo tai, kad jis itin retai pas ją lankėsi. Užkalniuose jo nebuvo ir tragedijos dieną. Beveik metus Tomas gyveno pas močiutę Oną Pudžiuvėlienę, tačiau mažojo Ovidijaus laidotuvių dieną berniukas pabėgo pas tėvą, jau senokai sukūrusį kitą šeimą. Iš tėvo vaikas buvo paimtas ir atsidūrė vaikų namuose. Tomą darbuotojai charakterizuoja kaip nuoširdų, draugišką ir labai darbštų - jis noriai padeda namus remontuojantiems dažytojams. Tačiau sunki vaikystė palieka pėdsakus - jau tris kartus Tomas iš "Šaltinėlio" buvo pabėgęs. Jis net pats nežino, kur ir dėl ko bėgo, tačiau prisipažįsta, kad jei galėtų grįžti pas močiutę, daugiau niekur nebėgtų. Tomas prisirenka nuorūkų ir rūko. To išmoko, kaip pats sako, tėvo namuose. Apie motiną vaikas visiškai nešneka ir net nenori jos prisiminti. Darbuotojai ir nekalbina jo šia tema, kad be reikalo neskaudintų.
Tomu ir Laura Auktūnais, galima sakyti, niekas nesirūpina. Vidos Auktūnienės sugyventiniui Antanui Petrošiui tai svetimi vaikai. Tikrajam tėvui labiau rūpi naujosios žmonos atžalos. Vida laiškų vaikams iš Tardymo izoliatoriaus nerašo. Apleistas ir mažojo Ovidijaus kapas Sakalinės kaimo kapinaitėse. Ant prie pat tvoros esančio kapelio nėra nei kryželio, nei užrašo su vardu ir pavarde. Dirbtinių gėlių krepšeliai tebestovi nuo laidotuvių. Niekam nereikalingas buvo Ovidijus gyvas, niekam nereikalingas ir miręs.
Dukters laiškai
Tuo tarpu Ona Pudžiuvėlienė laiškus iš dukters gauna. Paskutiniajame Vida labai domisi namiškiais, sako labai pasiilgusi vaikų, atgailauja dėl Ovidijaus nužudymo. Pasakoja apie niūrią kasdienybę už grotų. Galbūt iš tikrųjų kameroje pagaliau išsiblaiviusi moteris permąstė savo gyvenimą ir jos atgaila nuoširdi? "Nė velnio", - sako senoji Pudžiuvėlienė. Laiško pabaigoje Vida prašo siuntinio - cigarečių ir viso kito. Paklausta, ar siuntinį siųs, moteris atsako trumpai: "Šikt jai".
Motina dar nepamiršo dukters grasinimų išpjauti visus vaikus, sugyventinį ir abu tėvus. Ji ne kartą girta yra siautėjusi motinos namuose, o sugyventinį Antaną net tris kartus peiliu "pašventino". Tik anas niekur nesiskundė, vyriškiui buvo gėda prisipažinti nuo draugės šitaip nukentėjus, tai ir liko viskas praeity. Sužinojusi, kad Vida yra nepakaltinama, o iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės gali sugrįžti jau po poros ar trejų metų, motina pašiurpo. Sugrįš pas motiną (daugiau neturi kur) ir galbūt savo senus grasinimus pasigėrusi prisimins.
Trys dukros - vienas žentas
Vidos sugyventinis Antanas Petrošius nebesilanko bute Užkalniuose, kur gyveno su Vida ir kur įvyko tragedija. Nors ten liko jo drabužių, važiuoti ir juos pasiimti vyras kategoriškai atsisako. Dabar jis gyvena pas uošvę - Oną Pudžiuvėlienę. Ši serga įvairiomis ligomis, sutuoktinis Pudžiuvėlis yra invalidas, todėl apyjaunis žentas ūkyje reikalingas. Kaime šneka, kad Onai neįprastai pasisekė - su dviem dukrom gyvenęs Antanas taikosi į trečiąją, jaunėlę. Kitaip tariant - trys dukros ir vienas žentas. Antanas šypsosi nuo tokių kalbų ir sako, kad trečioji Onos dukra jam esanti per jauna. Žmogus tikina visai nebijąs, kad Vida gali sugrįžti anksčiau nei visi tikėjosi. Tačiau panašu, kad tai tik pasidrąsinimas - sunkios mintys pražilusiam vyrukui galvoje sukasi.
Prieš kelerius metus panašus atvejis nutiko Kelmės rajone. Alkoholikas tėvas peiliu mirtinai subadė devynmetę dukrą. Psichiatrai nusprendė, kad nusikaltimo metu jis buvo paveiktas alkoholio ir nebesuprato, ką daro, todėl yra nepakaltinamas. Tačiau kadangi jokia psichikos liga tas vyras nesirgo ir gydymo Rokiškyje jam nereikėjo, buvo tiesiog paleistas teismo salėje. Tačiau, kaip žmonės sako, Dievas yra - persikėlęs gyventi į Šiaulius, dukros žudikas po kurio laiko pasikorė. Ar tai įmanoma V. Auktūnienės atveju? Vargu, mat jos motina sako, kad Vida yra "mandri durnė".
