Vieni sako, kad viltis - kvailių motina, o kiti atkerta: kas viltį prarado, tas viską prarado...
Baisu prarasti viltį mirties akivaizdoje. Ne ką geriau yra pasijusti be lėšų pragyvenimui ir be vilties kada nors jų įsigyti - užsidirbti teisėtu būdu. Neviltis skurdo akivaizdoje prilygsta baisiausiai dvasinei mirčiai. Mirties baimės apimti kai kurie žmonės tampa išdavikais. Bet dar daugiau išdavikų pagimdo skurdo baimė.
Po pirmųjų prezidento rinkimų viena akla senutė sakė nebalsavusi už Stasį Lozoraitį, nes bijojusi, kad jis... pensijos neatimtų. Ji neturėjo vilties ko nors geresnio sulaukti, tik bijojo, kad nebūtų blogiau. Tie, kurie turėjo mažai vilčių, balsavo už buvusius komunistus, kurie per keliasdešimt metų iš jų viltis tik atiminėjo. Bet daugeliui vis dar švietė didžiulė viltis - Nepriklausoma, laisva ir pasiturinti Lietuva! O po to vyko (ir dabar tebevyksta) tos didžiosios vilties slopinimas.
Žmoguje, praradusiame sotaus gyvenimo viltį, dauguma jausmų užgęsta. Lieka nusivylimas ir baisus pyktis: lai visas pasaulis eina velniop! Gudrūs politikuotojai tokius, praradusius viltį, atgaivina, jų pyktį nukreipdami prieš kitataučius, kitatikius, kitaminčius. O kai šito negalima padaryti, vilties netekusiųjų pagieža nukrypsta prieš savą šalį, savą valdžią, savus turtuolius ir savus šviesuolius.
Artėjant fizinei mirčiai, daugelis žmonių nusimeta moralinį purvą, o nevilties (dvasinės mirties) apimtieji - priešingai...
Kai kurie žmonės praranda viltį jau vaikystėje. Neįprasdami mokytis ir dirbti jie suvokia, kad nei moksluose, nei darbuose nepavys savo bendraamžių. Apima nusivylimas ir pyktis. Jie pradeda vagiliauti, plėšikauti ir panašiai, nes nebeturi jokių vilčių kitaip pragyventi. Teigiama, kad nusikalstami polinkiai slypi prigimtyje. Tai tikriausiai tiesa. Bet kodėl įvairiais laikotarpiais nusikaltėlių tai padaugėja, tai sumažėja? Matyt, prigimtinių nusikaltėlių kiekis visuomet maždaug vienodas, tik nusikalstančiųjų padaugėja tuomet, kai padaugėja ir visas viltis prarandančių žmonių.
Praradęs viltį žmogus nustoja gerbti ir užjausti. Jis pasiruošęs kitam iš burnos išplėšti duonos kąsnį. Jis gali nusituštinti viduryje šaligatvio, kad kiti išsiteptų jo mėšlu. Jis negalvoja nei apie praeitį, nei apie ateitį. Istorija, valstybė, tėvynė jam tampa beverčiais žodžiais. Jis pradeda netgi neapkęsti tėvynės, nes būtent čia jis buvo užkluptas didžiausių nusivylimų...
Nepriklausomybę pasiekusi karta - itin greitai prarandanti viltį, nes okupacijų metais patyrė ypač daug sunkumų ir išbandymų. XX amžiaus pradžioje Lietuvos žmonės irgi patyrė daug vargo, ypač - Pirmojo pasaulinio karo metais, bet jie neprarado vilties. Turbūt padėjo religija, tikėjimas - "opiumas liaudžiai"...
Dabar jaunimas plūste plūsta į Britaniją, kupinas vilčių pasiturimai gyventi. Jį lydį senukai pensininkai, tarsi paliekami laive, kuris turbūt dar ilgai plūduriuos nevilties rūke, nepasiekdamas gerovės krantų. Tai, kad Lietuvoje lieka pernelyg daug žmonių, jau nebepuoselėjančių jokių vilčių, šalies žengimą pirmyn pažangos keliu verčia į paklydusiųjų sukimąsi uždaru korupcijos ir netvarkos ratu... Nes netekusieji vilties netrukdo nei sau, nei kitiems virsti niekšais. Jie nieko gero nesitiki nei iš savo gyvenimo, nei iš kitų žmonių ...
Aleksandras Jakubonis, Marijampolė
