Pagaliau grįžau į namus, į normalų butą. Savo butą, nors jį tik nuomojausi. Gyvenu Klaipėdoje, bet verslo reikalais dažnai tenka ištisas dienas prabūti Vilniuje. Važinėdavau, net nakvodavau viešbučiuose. Bet kai sūnus įstojo į universitetą, išnuomojau jam dviejų kambarių butą Fabijoniškėse. Ir pats čia kartais nakvodavau. Buvom jau sutarę, kad tą butą pirksiu sūnui. Dabar jau nepirksiu... Nereikia. Nėra mano sūnaus...
Jis mirė prieš porą mėnesių. "Nuo narkotikų perdozavimo", - kaip rašoma oficialiame mirties liudijime. Aš nežinojau, kad mano Remigijus vartoja narkotikus. Vėliau, be abejonės, prisiminiau kai kuriuos keistus jo poelgius, netikėtą, neadekvačią nuotaikų kaitą. Bet aš juk nebuvau visą laiką su juo, šalia jo. Jis, aišku, slėpė šią silpnybę, šią ydą. Ir vis dėlto aš privalėjau pastebėti. Bet nepastebėjau...
O sūnus, vienintelis sūnus, man buvo viskas. Nežinau kodėl, bet taip buvo. Man atrodė, kad aš net Afganistano pragarą iškenčiau, neišprotėjau tik todėl, kad labai norėjau grįžęs pamatyti, apkabinti sūnų ir jį išauginti. Grįžau... pamačiau... apkabinau... išauginau... Iki "per didelės narkotikų dozės" išauginau...
Viskas iškart sulūžo, sudužo. Liko vienintelė mintis - atkeršyti sūnaus žudikams, narkotikų prekeiviams. Matyt, ta baisaus karo išdeginta erdvė sieloje nedingo. Ją tik buvo užpildęs Remigijaus, mano sūnaus, buvimas. Kai jo nebeliko, nebeliko ir manęs. Beveik nebeliko... Išsigelbėti, kaip nors išsigelbėti galėjau tik atkeršijęs. O paskui? Paskui tebūnie, kas bus...
Atvažiavau į Vilnių ir kreipiausi į savo vaikystės draugą, bendraklasį Stasį Marmą, majorą. Jis dirbo kaip tik Kovos su narkotikais skyriuje. Tai, ką jis papasakojo, turėjo mane sukrėsti. Jis kalbėjo apie tai, kaip jau mokyklose vaikai paragauja narkotikų, kaip prie jų pripranta, kaip negali be jų gyventi... Kaip kankinasi jų negaudami. Kad baisiausios pagirios - tik dalis, tik procentas to, ką jaučia abstinencijos kankinamas narkomanas. Kaip jauni, gabūs, "daug žadėję" vyrukai daro žiauriausius nusikaltimus, yra pasiruošę tėvą ir motiną parduoti, kad tik gautų dozę. Kad jaunutės, dar nepilnametės mergužėlės leidžia daryti su savim ką nori, kad tik gautų to prakeikto kvaišalo arba pinigų jam įsigyti.
Tai buvo baisu. Bet mane labiausiai jaudino sūnaus Remigijaus mirtis. Deja, majoras nieko konkrečiai negalėjo pažadėti.
- Tu pats supranti. Tai toks liūnas, tokia begalinė pelkė. Tinklas organizuotas puikiai, nes ko ko, o pinigų jie turi nežmoniškai daug. Juos gina patys geriausi advokatai, už didelius pinigus juos dangsto ne tik teisėtvarkininkai, bet ir patys įtakingiausi valstybės vyrai. Bet aš stengsiuosi, aš viską padarysiu, Rokai. Tikėk manim.
Bet aš kažkodėl netikėjau. Nebuvo jo balse tikrumo, tvirtumo, netgi, sakyčiau, aiškumo.
- Gerai, ačiū tau. Iš anksto dėkoju, - sumurmėjau. - Pabandysiu aš pats... pats kaip nors išsiaiškinti.
Marma iš karto ėmė prieštarauti: girdi, man nieko neišeisią, čia reikia profesionalų. O narkobiznieriai yra nepaprastai žiaurūs. Kilus mažiausiam įtarimui jie žudo. Žudo be gailesčio, be įrodymų. Jų devizas: "Geriau dešimt nekaltai nužudytų, negu vienas prašnekęs liudininkas".
Bet kuo ilgiau, kuo karščiau bičiulis man įrodinėjo būsimų mano veiksmų beprasmišką pavojingumą, tuo stiprėjo mano įsitikinimas, kad turiu tai daryti ir padaryti, nes niekas kitas to nepadarys.
Supratęs, kad manęs neperkalbės, Marma vis dėlto užrašė du savo telefono numerius. Vieną normalų, savo kabineto. Kitas telefonas buvo ypatingas - jo nebuvo galima pasiklausyti, nes pokalbis buvo kažkaip koduojamas. Jis įspėjo, kad kalbant antruoju telefonu sunku atpažinti kalbančiojo balsą - aparatai jį smarkiai pakeičia. Tad reikia prisistatyti, pasakyti slaptažodį.
Marma buvo teisus tik iš dalies. Aš nebuvau profesionalus narkobiznierių gaudytojas. Bet buvau profesionalus kovotojas. Afganistanas išmokė. Ir ne tik to... Pavyzdžiui, trys normalaus sudėjimo vyrai tamsiam skersgatvy manęs nė kiek nebaugino. Nebent jie - ar bent vienas jų - irgi būtų profesionalai. Tad baimės nebuvo.
Bet aš beveik neturėjau už ko užsikabinti. Nežinojau nei kur, nei ko ieškoti. Pagaliau šiaip taip išsiaiškinau, kad Remigijus dažnai vaikščiodavo į miesto pakraštį prie tokio šiukšlyno, kur slankioja visokie valkatos. Nugirdau, kad ten šio rajono narkomanai kažkaip gauna kvaišalų.
Nuėjau ten. Aplinka atitiko tai, apie ką man puse lūpų pasakojo Remigijaus pažįstami. Bet su padoriai atrodančiu, kostiumuotu, "šlipsuotu" verslininku Roku Vizgirda niekas į jokias kalbas nesileido. Apskritai, pasirodžius tokiam ar panašiam tipui, savotiškas šiukšlyno gyvenimas apmirdavo. Norint ką nors išsiaiškinti reikėjo tapti panašiam į juos, į vieną iš jų. Reikėjo tapti šiukšlyno žmogumi. Ir aš juo tapau.
Perdaviau verslo reikalus partneriui. Sakiau, kad dėl tam tikrų aplinkybių mėnesį arba net du nebūsiu. Tegu tvarkosi pats. Aš paskambinsiu, jei kas. Manęs pats tegu neieško.
Vėl atvažiavęs į Vilnių užsidariau bute, išeidavau tik vakarais - maisto nusipirkti. Nesimaudžiau, nesiskutau, gėriau stiprią arbatą - kad dantys greičiau pageltonuotų, pripratau rūkyti "Primą"... Žodžiu, kai po savaitės, apsitaisęs skarmalais, pažvelgiau į prieškambaryje stovėjusį veidrodį, nusprendžiau: jau galiu eiti į šiukšlyną. Neatrodysiu kaip svetimkūnis.
Tiesa, pačią pirmą dieną iškilo nedidelis buitinis konfliktas. Kai ramiai knaisiojausi milžiniškame šiukšlių konteineryje, priėjo atitinkamai atrodantis pilietis ir pasidomėjo:
- Iš kur tu?
- Iš ten, - dūriau nykščiu pro petį neatsisukdamas.
- Tai ir eik ten, - pasiūlė vyriškis.
- Kur "ten"?
- Nagi ten, iš kur atėjai. Ir kuo greičiau!
Aš atsisukau ir paklausiau:
- Tai gal tu šios teritorijos savininkas? Gal tu koks šiukšlyno dvarponis? A?
- Aš, ne aš... Koks tau skirtumas? Gal mes, - ir jis parodė į netoliese stovinčius penkis tokius pat vyriškius su darbo įnagiais - nusmailintom lazdutėm, taigi lyg ir ginkluotus.
Smogiau ne iš visos jėgos - nenorėjau žmogeliui sulaužyti žandikaulio. Bet to užteko, kad jis ilgam "atsijungtų".
- Paimkit jį iš čia. Jis man kliudo, - pasiūliau penkiems nukentėjėlio kolegoms.
Tie atsargiai, netgi bailiai prisiartino ir gana nepagarbiai, pagriebę už rankų ir kojų, nutempė nevykusį šiukšlyno tvarkytoją tolyn.
Daugiau konfliktų nekilo. Šiukšlyno žmonės gerbia tuos, kurie juos muša, kurie staigiai ir tiksliai smogia. Netgi savotiška šiukšlyniška bičiulystė atsirado. Ypač dėl to, kad aš dažnokai juos pavaišindavau "Prima", paskolindavau trūkstamą kiekį centų.
Reikia pripažinti, kad skolas šiukšliniai žmonės grąžindavo laiku ir sąžiningai. Pagirtina savybė. Mano buvę kolegos šiuo atveju buvo ne tokie skrupulingi.
Iš nugirstų pasakojimų, iš to, ką pats pastebėjau, nesunkiai padariau išvadą: taip, čia prekiaujama narkotikais. Tiesa, juos vartoja ne šiukšlyno žmonės. Jiems tas malonumas buvo aiškiai per brangus. Užteko jiems odekolono, losjono... Didžiulis "Kobros", "Vilko" ar "Žaibo" alaus butelis buvo laikoma vos ne aristokratizmo požymiu. Vienu tokių aristokratų buvau ir aš, nes čia abstinentų nebuvo ir negalėjo būti. O alų aš mėgau. Bent tiek gerai...
Tad nustačiau, kad tam tikrom dienom vakarop apie šiukšlyną, netoliese esančiuose krūmokšniuose, pradeda būriuotis, vaikštinėti jauni vyrukai. Merginų nepastebėjau - gal jas aprūpina kavalieriai, gal tiesiog taip pasitaikė. Paskui netoliese sustodavo kokia nors mašina. Prie jos prieidavo, į ją įsėsdavo vienas jaunikaičių. Tokių patikėtinių pastebėjau trejetą. Po kiek laiko jis su krepšeliu grįždavo pas draugelius. Ką jie ten veikdavo - aišku. Jie dalindavo dozes, atsiskaitydavo. Beje, šie susitikimai vykdavo nereguliariai. Matyt, naujo susitikimo laikas būdavo iš anksto sutariamas.
Vieną tokį "kurjerį" iš to trejeto nusiviliojau į savo rūsį ir gerokai papurčiau. Nelabai kietas buvo, gana greit viską išklojo. Nė žiurkių nereikėjo - užteko paprastesnių poveikio priemonių. Gaila, bet jis žinojo nedaug. Buvo smulki žuvelė, maža grandinės dalis, grandinės, sukausčiusios visą miestą. Jis tik pasakė, kad šiame rajone paradui vadovauja toks Staškūnas, pravarde Staškė. Pats jis pasirodo retai. Atvažiuojantieji irgi yra smulkios žuvelės, nors ir stambaus kūno sudėjimo. Ir dar Zbignevas (toks buvo to "kurjerio" vardas) pasakė, kad Staškūnas kartą buvo atvažiavęs, regis, specialiai susitikti su Remiu (taip jie vadino mano sūnų). Jiedu smarkiai ginčijosi. Po to Remis mirė nuo perdozavimo. "Chebra" kalbėjo, kad Staškė per kažkurį savo statytinį Remigijui perdavė specialiai per didelę dozę. Žodžiu, nužudė... Atseit Remis kažką žinojo, ko Staškė bijojo, nenorėjo, kad ir kiti sužinotų.
Vyruką paleidau iš karto. Tik įsakiau jam bent dvi savaites čia nesirodyti. Vyrukas, jau pažinęs mano rankos kietumą, per daug nesispyriojo. Juoba kad ir pinigų šiek tiek daviau gyvenimo pradžiai.
Po to paskambinau savo draugui Marmai. Išgirdęs apie Staškūną, jis labai susijaudino. Pradėjo skubiai kalbėti apie tai, koks tai pavojingas žmogus, kad jo sąžinę slegia kelios žmogžudystės, tiesa, neįrodytos. Ir nors aš bandžiau sužinoti ką nors daugiau apie Staškūną, Marma kartojo tą patį: kad palikčiau Staškę ramybėje, nesikiščiau ne į savo reikalus. Ir vis klausinėjo, kur aš esu ir ką dabar veikiu. Aš kažkodėl to nepasakiau. Kažkoks vidinis balsas sakė, kad kol kas to nereikia daryti (kaip vėliau paaiškėjo, teisingai padariau). Vienintelis dalykas, kurį Marma prasitarė - kad Staškūnas yra verslininkas, legaliai vadovauja firmai "Staškuva". Tai sužinojęs iš karto padėjau ragelį. Kažkodėl daugiau kalbėtis nesinorėjo.
Susekti "Staškuvos" prezidentą buvo nesunku. Bėda buvo kita - Staškūną visur lydėjo, akylai saugojo bent du ginkluoti "gorilos". Matyt, jis tikrai turėjo dėl ko bijoti. Visa laimė, kad į apšiurusį valkatą niekas nekreipė dėmesio. Tad netrukau įsitikinti, kad yra vieta, į kurią Staškūnas važiuoja vienas, be apsauginių, tiksliau - be liudininkų. Aišku, kad ta vieta - tai jo, gausios šeimos tėvo, meilužės butas.
Tad visa kita tebuvo, kaip sakoma, technikos reikalas. Išskridusį iš meilės lizdelio paukštelį mikliai apsvaiginau, surišau ir jo paties "mersu" atsivežiau į savo rūsį. Atvežęs prirakinau prie stulpo.
Toliau jūs žinote.
