Sigitas STASAITIS
Šiaulių gimtadienio šventėje per dvi dienas mieste įvyko 75 (!) renginiai, tačiau dauguma jų - tikra apgaulė ir farsas. Miesto valdžia dar kartą pademonstravo nesugebanti ar neturinti už ką be apsimestinės pompastikos linksminti žmones, o šiauliečiams pinigų užtenka tik alkoholiui, na dar guašu nuspalvinti nuogas krūtis.
Šiauliai - labai senas miestas, senesnis už Berlyną ir Maskvą, kryžiuočių kronikose pirmą kartą paminėtas dar 1236 metais neva kaip Saulės mūšio vieta. Nors šiauliečiai mano, jog Šiaulius kryžiuočiai įsidėmėjo tais metais Saulės mūšyje nuo iš pelkių išlindusių barzdukų lietuvių gavę į kaulus, tačiau niekas tiksliai nežino, kur ir kada tos skerdynės vyko. Bala nematė apkerpėjusios žilos senovės - mums svarbiau, jog šiauliečiai 1236 metus laiko miesto gimtadieniu ir kiekvieną rudenį jį triukšmingai švenčia.
Švęsti pradėta sovietmečiu, kai į valdžią atėjęs liberalusis M. Gorbačiovas leido daugiau nei paradai su raudonomis vėliavomis. Galima sovietmetį liaupsinti, keikti, tačiau faktas, jog tuomet Šiauliai rublių turėjo daugiau nei dabar turi litų, tuomet buvo pristatyta ne tik privalomų komunistinių lozungų, bet ir mažosios architektūros paminklų - laikrodis su gaidžiu, ant stulpų batas, gyvatė, žuvis, vėžys, kopūstas ir t. t. Stojus laukinio kapitalizmo gadynei laikrodis sugedo, bato padas prakiuro, o gyvatė, žuvis ir vėžys iš viso "nudvėsė" - kažkur dingo.
Šiemet prieš Šiaulių gimtadienį buvo nutarta atkurti bent kelis miesto simbolius. Valdžia rado pinigų, tad gaidys virš miesto laikrodžio dabar ne tik vėl gieda, bet ir šneka - atėjus pusiaudieniui pasisveikina keliolika kalbų. Taip pat šventės proga pagaliau buvo pastatytas paminklas "Aušra", kurį vilnietė Dailės akademijos profesorė skulptorė Dalia Matulaitė kūrė trečdalį savo gyvenimo. Dalia "Aušrą" būtų pabaigusi anksčiau, tačiau Šiauliai neturėjo kuo užmokėti. Ir dabar dar nebūtų turėję, jei ne apsukrusis Šiaulių meras V. Juškus, kuris nureketavo vietinius verslininkus bei įmonių vadovus. Kaip atsisakysi aukoti, jei prašo ponas V. Juškus, kuris tuomet buvo Mokesčių inspekcijos viršininkas - kaipmat sulauksi rūsčiai nusiteikusių Mokesčių inspekcijos revizorių...
Informacijos apie Šiaulių gimtadienį šalyje nebuvo daug, tad nieko nuostabaus, jog neatvažiavo prezidentas - gal Jo ekscelencija nežinojo, nors susitikimas su R. Paksu buvo reklamuojamas tarp 75 numatytų renginių. Užtai Šiaulių gimtadienio rytą mieste pastebėtas Seimo pirmininkas A. Paulauskas su svita. Atvykėliui buvo surengtas žiaurus išbandymas - svečias buvo pasodintas bendrovės "Šiaulių vandenys" kieme, kur turėjo kankintis klausydamas nepadoriai nuobodžių skaitovų bei migdančio kanklininkų koncerto. Prieš šventę "Šiaulių vandenys" pasigyrė savo kieme pastatysiantys didžiulius akvariumus su Baltijos jūros žuvimis. Arba "Šiaulių vandenų" darbuotojai neišmanėliai, arba pagyrūnai - akvariumus iš tikro atbogino, žuvų prileido, tačiau nuo kada raudė, šamas bei ešerys jūros žuvys?
Prieš pusiaudienį A. Paulauskas pašoko ir nestabtelėjęs prie akvariumų pėsčiomis (gal kad išblaškytų nuo poezijos apėmusį snaudulį) nužingsniavo paklausyti, kaip Šiaulių laikrodžio gaidys žydiškai ir japoniškai tars "Sveiki atvykę į Šiaulius". Pakraipęs galvą dėl gaidžio poligloto A. Paulauskas su svita netrukus jau buvo prie miesto parko, kur skverelyje nuo skulptūros "Aušra" nutraukė maršką. Autorė D. Matulaitė tirtėjo iš malonumo - ir 19 metų kurtas darbas užbaigtas, ir gražaus pinigėlio į kišenėlę... Sprendžiant iš veidų, aplink susirinkusi minia nebuvo taip sužavėta. "Aušra" - maždaug 4 metrų masyvus granito stabas su kunigo sutana. Jei ne iškilumai ant krūtinės, nesuprastum, vyras tai ar moteris. Sėdi moteris, po sutana nepadoriai pražergusi kojas, ir veltui jas bando suglausti dešine ranka. Žiūrint iš šono skulptūra būtų pusė velnio, tačiau iš priekio prie stabo geriau nesiartinti - labai jau piktas žvilgsnis. Anksčiau čia stovėjo nūnai Grūto parke turistus džiuginantis akmeninis Leninas. To veide tai bent švietė ironiška šypsenėlė, tuo tarpu "Aušra" žiūri taip, lyg jai vietą užleidęs Vladimiras Iljičius būtų ją dievaži išžaginęs... Atidengiant paminklą kraštotyrininkas kalbėjo, jog "Aušra" - paminklas kovotojams už Lietuvos atgimimą. Meluoja žaltys neraudonuodamas - negi užmiršo, ką kalbėjo 1984 metais apie "Lietuvos SSR "Aušrą", kai D. Matulaitė pristatė skulptūros modelį? Beje, 1988-aisiais Šiaulių laikraščiuose buvo pasirodžiusios publikacijos "Mums stabų nereikia", po ko skulptorė savo stabo kalimą buvo ilgam sustabdžiusi. Matyt, kartu su Europos Sąjunga ateina naujųjų stabų laikai.
Iš esmės Šiaulių gimtadienis buvo klasikinė lietuviška girtuoklystės šventė su komercijos elementais. Visa paguoda, jog tarp seniai įgrisusių kioskelių su atsibodusiais saldumynais bei suvenyrais vaikams bent buvo padarytas putų baseinas, o jų tėvams parodytas gana vykęs ugnies ir muzikos spektaklis "Saulės žemė", tačiau jo nė iš tolo nepalyginsi su Vilniui ir net Panevėžiui rodytu miuziklu "Baltaragio malūnas". Ir fejerverkas Šiauliuose buvo skystas. Palangoje savo vedybų sukakčiai A. Sabonis šimtą kartų didesnį iššovė.
Dauguma iš reklamuotųjų 75 renginių atrodė apverktinai. Jaunuoliai gatvėje pažaidė krepšinį, automobilių parduotuvė į aikštę atvairavo keletą parduodamų automobilių - Šiaulių valdžia reklamoje tai pateikė kaip šventės renginius. Gatvėmis nutarė prablerbti motociklininkų kolona. Anot Šiaulių savivaldybės, tai taip pat renginys. Pažeme praskrido lėktuvas, vaikams kažkas davė kreidelių pateplioti nuo sovietmečio nekeistą ištrupėjusį grindinį - neva irgi renginiai. Nors visi žino, kad mūsų žmonėms tereikia pigiai išgerti bei linksmos muzikytės, Šiaulių vadovai nė už ką nenorėjo nusileisti plebėjiškiems poreikiams. Deja, minios prigimties nepakeisi - veltui bandė žiūrovus privilioti ir Ch. Frenkelio rūmuose kankliavusi muzikantė, poezijos vakaras, klasikinė muzika ar bebalsis dainininkas Juozas Erlickas.
Miesto valdžia, žinoma, savęs nenuskriaudė - iš tribūnų rėžė kalbeles, į Šiaulių garbės piliečius įšventino tris Šiauliams bei komunistų partijai nusipelniusius šiauliečius, tragišku balsu lyg nekrologus perskaitė jų biografijas. Vakare uždarame mero priėmime aukšti ponai šaukštais kabino iš restorano atvežtus gardėsius, vienas kitam liaupsių negailėdami. "Akistata" vakarėlyje buvo nepageidaujama, tad fiksavo įspūdžius gatvėje. O joje virė tikras gyvenimas. Viena privati įmonė (kiaulidė) miniai iškepė visą jautį, o duonos kepykla - 70 kilogramų "bulką". Plebėjams kąsnis jautienos kainavo 4 litus, bet ir čia įsisuko amžinai alkani valdžios vyrai - jiems mėsa buvo tiekiama nemokamai "pro antras duris". O ir didžiosios duonos proletarai nepersiėdė - kepalas buvo suraikytas Šiaulių apskrities rajonų valdžios atstovams. Kiekvienas gavo savo rajono silueto gabalą. Šiaulių rajono merui kliuvo riekė su skyle (simbolizuojančia Šiaulius) viduryje - gal kad neužmirštų, jog Šiauliuose jis niekas, tuščia vieta.
Bene smagiausiai pasilinksmino jaunimas Didždvario gimnazijos kiemelyje, kur vyko "Hippylendas", o žmoniška kalba tariant, hipių šalis. Joje kniaukiančiomis dviejų žodžių dainomis ir pilvo šokiais ne mūsų dievą Krišną garbino beviltiški tinginiai krišnaistai, lovoje visą dieną (už prizą) drybsojo du studentai. Jie "Akistatai" prisipažino simbolizuoją "bitlą" Džoną Lenoną bei jo žmoną Joko Oną. Tiesa, to, ką Jonas su Ona veikė lovoje, studentai nedarė, tačiau ir nereikėjo - seksą kompensavo "bodyartas", o lietuviškai tariant - tapyba ant pliko kūno. Jaunas jokio menų mokslo nekrimtęs dailininkiukas guašu terliojo iki pusės išsirengusios savanorės drąsuolės kūną. Jaunasis genijus savų idėjų aiškiai stokoja, nes piešė akiplėšiškai plagijuodamas užsienietiško žurnalo iliustraciją. Jis žadėjo išmarginti tris merginas, tačiau pristigo laiko - labai jau rankoje teptukas drebėjo, ypač kai išmarginus nugarą mergina atsuko krūtinę. Nors modelis iš pažiūros atrodė nepilnametė, tačiau krūtinė jau prisirpusi - raudono ir mėlyno guašo prireikė kone po indelį kiekvienai krūčiai. Baigus darbą minia teigiamai įvertino "gyvąją tapybą", tik neaišku, kas jai labiau patiko - pati tapyba ar jaunos krūtys?
Prieš Šiaulių gimtadienį Šiaulių vadovai ilgai laužė galvas, ką čia padarius, kad jaunimas vėl masiškai negirtautų. O ką čia išmąstysi, jei vienas pagrindinių šventės rėmėjų - "Gubernija", kurios tikslas - kuo daugiau parduoti alaus, tai yra kuo labiau minią nugirdyti? Tad abu miesto gimtadienio vakarus gatvėmis šlaistėsi tūkstančiai išgėrusiųjų. Daugiausia - jaunimo. Vaikinai, merginos ir net paaugliai nesislėpdami maukė alų, sidrą ar net degtinę. Policininkų gatvėse buvo daugiau, tačiau jie ištirpo minioje. Įsitikinę, jog kovoja su vėjo malūnais, sutemus uniformuotieji spjovė į valdžios reikalavimus ir "pakavo" tik ant kojų nebepastovinčius jaunuolius. Tikra laimė, jog šįkart nebuvo rimtų incidentų ar tragiškai pasibaigusių muštynių.
