Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Išgirdęs, jog suėjus senaties terminui nutraukta baudžiamoji byla prieštaringai vertinamo kauniečio verslininko Arvydo Stašaičio ir jo bendražygių atžvilgiu, 38 metų buvęs kalinys, taip pat kitados save verslininku vadinęs Evaldas V. (jo tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) neslėpė susierzinimo. Vyriškis guodėsi, jog jeigu būtų turėjęs apsukresnį advokatą (o gal tiesiog nebūtų pagailėjęs jam didesnio honoraro?) arba ilgesniam laikui apsigyvenęs užsienyje - jam nebūtų tekę pažinti kalėjimo duonos skonio, prarasti kitados turėtą gana nemažą turtą bei garbę. Evaldo teigimu, metai, praleisti kalėjime, ne tik "subjaurojo" jo biografiją ir visiškai sužlugdė verslą, bet ir išardė šeimą, atėmė sveikatą ir pavertė jį beveik elgeta... Mat kol kas šiam vyrukui tenka glaustis tėvų pastogėje ir valgyti iš jų puodų, o kolonijoje įgytos vokiečių kalbos žinios nepadeda susirasti nuolatinio darbo... Deja, šįkart neanalizuosime, kaip turėjo pasielgti Evaldas, kad išvengtų bausmės. Matyt, buvo kaltas, tad dabar jam vertėtų tiktai džiaugtis, kad buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko, ir galvoti, kaip ant griuvėsių kurti naują gyvenimą. Na, o verslininko A. Stašaičio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla todėl, kad nuo paskutinės jo nusikalstamos veikos praėjo 10 metų. Kadangi per tą laiką pareikštų kaltinimų (dėl sukčiavimo stambiu mastu ir t. t.) įrodyti nepavyko, baudžiamąjį procesą teko nutraukti. Panašių bylų, kurias pareigūnai privalo nutraukti dėl pasibaigusio senaties termino, atrastume ir daugiau. Tad apie tai pakalbėkime plačiau.
Senaties termino dydį lemia sankcija už padarytą nusikaltimą
Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio teigimu, dabartinis Baudžiamasis kodeksas numato apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, todėl asmuo, kuris yra padaręs nusikalstamą veiką, negali būti nuteistas, jeigu nuo nusikaltimo momento yra praėję tam tikri terminai. Tų terminų dydis priklauso nuo to, kokia yra numatyta maksimali sankcija (laisvės atėmimo bausmė) už padarytą nusikaltimą. Sakykim, asmuo kaltinamas sunkiu nusikaltimu, tad jeigu nuo jo padarymo momento praėjo 10 metų, o pareigūnai nesugebėjo minėtos bylos ištirti arba netgi jeigu ją ištyrė ir perdavė į teismą, o teismas nespėjo jos išnagrinėti, vadinasi, jau praėjo terminas, kad būtų galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokiu atveju byla turi būti nutraukiama. Ir, kaip numatyta Baudžiamojo proceso kodekse, suėjus senaties terminui baudžiamasis procesas negalimas apskritai.
Slapstytis tenka keliolika metų
G. Jasaičio teigimu, tokios nuostatos galioja net ir tais atvejais, jei nuosprendis nespėjamas priimti iki senaties termino pabaigos, t. y. nustatytos dienos 24 valandos. Vadinasi, kartais gyvenime ne tik valandos, bet ir minutės būna labai reikšmingos. Vis dėlto yra keletas taisyklių, kurioms esant senaties eiga sustoja. Pirmoji - jeigu nusikaltimą padaręs asmuo pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo arba teismo. Šis terminas atsinaujina nuo tos dienos, kai įtariamasis yra sulaikomas arba kai jis pats atvyksta pas pareigūnus ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Kaip žinome, ne vieną mūsų pilietį užgraužė sąžinė, tad vieni anksčiau, kiti vėliau vis dėlto prisipažino nužudę ar apiplėšę giminaitį, artimą žmogų ar visiškai nepažįstam asmenį... Tačiau bendroji taisyklė skelbia, jog apkaltinamojo nuosprendžio negalima priimti, jei nuo sunkaus, apysunkio, neatsargaus nusikaltimo padarymo momento yra praėję 15 metų (nesvarbu, ar įtariamasis slapstėsi, ar ne). Na, o teisininkų kalba tariant, jeigu nusikaltimas susijęs su žmogaus gyvybės atėmimu, tokiais atvejais senaties terminas pailgėja iki 20 metų (esant vienintelei sąlygai - jei ta senatis nenutrūksta dėl naujo nusikaltimo padarymo)... Ne taip retai, vengdami kalėjimo, įtariamieji pasirenka "savanorišką tremtį" ir pabėga į užsienį, nes keliolikai metų pasislėpti Lietuvoje tikrai neįmanoma. Būna atvejų, kai nusikaltėliai gerai įsitvirtina kurioje nors Vakarų valstybėje ir amžiams atsisveikina su savo tėvyne arba laukia "visų terminų" pabaigos, kol tampa seneliais... Atvejų, kuomet įtariamieji tokiu būdu išvengė bausmės, yra buvę, nors ir ne tiek daug. Tačiau iki pat gyvenimo pabaigos negalės ramiai gyventi tie, kurie vykdė genocidą, buvo kaltinami įvairiais kariniais nusikaltimais, agresija ir t. t. Už tokius nusikaltimus (įstatyme iš viso numatyta 11 punktų) senatis netaikoma...
Įtariamųjų paieška
Beje, kol asmuo nepripažįstamas įtariamuoju (na, sakykim, tiktai spėjama, jog galbūt jis galėjo nusikalsti), konkreti jo paieška nevykdoma. Kitas atvejis - jei pakanka ikiteisminio tyrimo duomenų, kad galima pranešti apie įtarimą, ir tada toks asmuo jau ieškomas kaip įtariamasis - per Interpolą, Europolo kanalais, prašant kitos tarptautinės pagalbos ir t. t. Žinoma, pareigūnai tikrai netelks ypatingų pajėgų, jei paaiškės, tarkim, jog nuo atsakomybės pasislėpė piktybiniu vaiko išlaikymo vengimu įtariamas tėvas ar motina, bet jei tokie asmenys padarys kokį nors administracinės teisės pažeidimą, papuolus į policijos akiratį jiems bus "priminti" ir "alimentai". Visai kitoks pareigūnų dėmesys skiriamas išžaginimais, plėšimais ir kitais sunkiais nusikaltimais kaltinamų įtariamųjų paieškai.
Kodėl tyrėjams ar teismui pritrūksta laiko?
Natūraliai kyla klausimas - kodėl pareigūnai nespėja laiku atlikti ikiteisminį tyrimą arba dėl kokių priežasčių pritrūksta laiko teismui priimti nuosprendį? Generalinio prokuroro pavaduotojas, prieš atsakydamas į šį klausimą, pripažino, jog pastarojo meto baudžiamąsias bylas linkęs suskirstyti į dvi grupes - bankines ir finansines (nusikalstamos veikos, padarytos finansų srityje). Jo teigimu, jeigu padaromi turtiniai nusikaltimai, plėšimai, vagystės, išžaginimai, problemų dėl senaties terminų nėra. Aišku, jei nusikaltimas neišaiškinamas, jam taip pat galioja senatis ir baudžiamasis procesas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo stadijoje.
Na, tad kaip vystosi nusikaltimų finansų sistemoje (svetimo turto iššvaistymas ar pasisavinimas, neteisėtos bankinės operacijos, mokesčių vengimas ir t. t.) tyrimas?.. Dažniausiai pats ikiteisminis tyrimas nėra pradedamas tą pačią dieną, kai padaroma nusikalstama veika. Praeina tam tikras terminas, kai pagaliau paaiškėja, jog padaryta kažkoks nusikaltimas. Taigi tyrimas komplikuojamas jau nuo pat jo pradžios. Paprastai tokie nusikaltimai yra intelektualūs, susiję su įvairiais skaičiavimais, revizijomis, patikrinimais, priešpriešiniais patikrinimais, galbūt tuose mechanizmuose dar būna įsivėlę užsienio bankai, ofšorinės, užsienio valstybių kompanijos ir t. t. Tada, savaime suprantama, tyrėjui nepakanka specialių žinių, kad jis galėtų savarankiškai, be specialistų pagalbos ištirti tą bylą. Tad tokiais atvejais yra skiriama revizija, įmonės ūkinės veiklos patikrinimas ir t. t. Suprantama, revizoriai arba specialistai, finansininkai irgi dirba ne vieną dieną - kartais metų metais. Tai priklauso nuo to, kokia kompanija tikrinama, kokios veiklos zonos turi būti ištirtos ir t. t. Gavus finansinės veiklos patikrinimo rezultatus, tyrėjas praneša apie įtarimą konkrečiam asmeniui ir tada prasideda baigiamasis bylos tyrimo etapas. Pagal senąjį BPK, asmuo supažindinamas su bylos medžiaga. Na, o jei bylą sudaro 100 ar 200 tomų (prisiminkime vadinamąją EBSW bylą, kurią sudarė apie 400 tomų tyrimo medžiagos ir dar apie 800 tomų buhalterinės apskaitos medžiagos), o dar byloje yra 4-5 asmenys, kurie turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, daryti išrašus ir t. t. Tą pačią susipažinimo teisę turi ir advokatas. Nei jam, nei ginamajam niekas negali apriboti laiko, per kurį jie gali susipažinti su ta medžiaga. Tiesa, įtarus vilkinimą, buvo galima pareikalauti tai padaryti greičiau. Tačiau įtariamasis tokiais atvejais aiškina, jog vieną bylos puslapį jis perskaito per 2 minutes, kitą - per 10 minučių, arba tikina norįs pasidaryti 1 000 puslapių kopijas (paprastai jas persirašo ranka). Šia prasme ikiteisminio tyrimo stadija - susipažinimo su medžiaga procesas - irgi leisdavo vilkinti tyrimo baigtį.
Ligos patalą mėgsta ir ginamieji, ir jų advokatai
G. Jasaičio teigimu, nereti atvejai, kuomet atliekant ikiteisminį tyrimą ima ir suserga įtariamieji, jų gynėjai... Tačiau tai dar nėra didelė problema, nes galima lanksčiai reaguoti į tą situaciją - pavyzdžiui, sergantį gynėją pakeisti kitu, atlikti kitą tyrimo veiksmą ir t. t. Generalinio prokuroro pavaduotojas patikino, jog pagrindinė problema, kuri yra būdinga praktiškai visoms baudžiamosioms byloms, yra bylos nagrinėjimo teisme stadija, kai į posėdžius dėl pateisinamos priežasties neatvyksta kaltinamieji, gynėjai, jų atstovai. Vadinasi, tą dieną procesas neįvyksta ir teisėjas jį turi perkelti į kitą dieną, derintis prie kitų proceso dalyvių... Įstatymo leidėjas bandė kovoti su tokiu vilkinimu. Buvo priimtas įstatymo pakeitimas (paskutinė redakcija įsigaliojusi 2001 metais), kai, tarkim, advokatas, neatvykęs į ikiteisminį tyrimą arba į teismą, galėjo būti nubaustas bauda iki 1 000 litų. Be advokatų tai buvo taikoma liudytojams, ekspertams ir vertėjams. Aišku, Lietuvoje buvo tokių bylų, kuomet advokatai buvo nubausti, tačiau šie tokias nutartis apskųsdavo apeliacine tvarka ir realiai vargu ar nors vienas advokatas tą baudą sumokėjo. Skirti panašias baudas kaltinamiesiems nebuvo galima, nes paprastai jiems būdavo paskirtos įvairios kardomosios priemonės, todėl visai nenuostabu, kad pastarieji pasirinkdavo vieną iš vilkinimo būdų - ligą... Taigi susirgdavo ir įtariamasis, ir jo advokatas. Be to, teisiamas asmuo galėjo turėti ne vieną, o kelis gynėjus... Klasikinis pavyzdys, kaip tokiu būdu buvo vilkinamas tyrimas - jau minėta EBSW byla. Apygardos teisme ji buvo nagrinėjama apie 5 metus. Be jos, dar buvo kelios panašios bylos. Na, o nuo 2003 metų gegužės 1 dienos numatytos didesnės baudos. Dabar maksimali bauda už bylos vilkinimą visiems procese dalyvaujantiems asmenims gali būti net 3 750 litų dydžio. Deja, praktikoje ji nėra dažnai skiriama.
Bylos buvo vilkinamos
Liberalizavus baudžiamąjį kodeksą, atsirado alternatyvios bausmės - baudos, areštai ir t. t. ir kai kurių sankcijų už atskiras nusikalstamas veikas dydis yra sumažėjęs. Todėl senaties terminai kai kuriais atvejais sutrumpėja, kitais - pailgėja (pavyzdžiui, už psichotropinių medžiagų laikymą, platinimą ir t. t.). Grįžtant prie finansinių bylų - tiek A. Stašaičio, tiek "Williams", tiek bet kurios bankinės, tenka pripažinti, kad jos buvo vilkinamos, laukiama, kol sueis senaties terminai. Na, o kur slypi ši problema? A. Jasaičio teigimu, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje, kurią ratifikavo Lietuva, numatyta daug reikalavimų dėl teisės į gynybą užtikrinimo. Todėl kaltinamieji, vilkindami procesą, gali veikti kartu su advokatais ir siekiant, kad ta teisė nebūtų pažeista, teisėjai arba ikiteisminio tyrimo tyrėjas su prokuroru neturi tokių galingų įrankių, kuriais būtų galima paveikti nesąžiningai procese dalyvaujančius kaltinamuosius ir gynėjus.
Ikiteisminis tyrimas - ne ilgiau kaip pusmetį
Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad naujajame BPK atsirado straipsnis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės. Aišku, ši nuostata daugiau nukreipta į įtariamojo teisių gynimą, nes jeigu per 6 mėnesius nuo įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nepabaigiamas, jis ar gynėjas gali paduoti skundą teisėjui. Teisėjas gali skundą atmesti arba įpareigoti prokurorą per tam tikrą terminą tyrimą pabaigti, arba ikiteisminį tyrimą nutraukti. Kitaip tariant, šis straipsnis garantuoja greito proceso eigą ikiteisminio tyrimo stadijoje. Bet tokio mechanizmo, kuris veiktų bylos nagrinėjimą teisme, nėra. Ir šia prasme vienintelis terminas yra senaties terminas. Generalinio prokuroro pavaduotojo teigimu, kokių nors poveikio mechanizmų, kurie galėtų labai aiškiai sureguliuoti šią problemą, baudžiamojo proceso įstatyme ir negali būti. Nes jei įstatymų leidėjas pradėtų tą vilkinimą labai griežtai reguliuoti, vadinasi, iš karto atsirastų problemos su asmens konstitucine teise į gynybą, į jo interesų ir teisių užtikrinimą ir t. t. Na, o pagal dabartinį baudžiamąjį procesą visi nusikaltimai turi būti ištirti, tad nutraukti ikiteisminį tyrimą nėra paprasta. Yra vienintelis straipsnis, kuris leidžia prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamųjų nusižengimų ir nesunkių nusikaltimų, jeigu vienas ir tas pats asmuo yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, iš kurių vienas yra sunkus ir labai sunkus nusikaltimas, o kiti, tarkim, yra baudžiamieji nusižengimai ar nesunkūs nusikaltimai. Šiuo atveju prokuroras turi teisę nuspręsti, ar įrodinėdamas asmens kaltę dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų dar įrodinės ir tai, kad tas asmuo padarė nesunkų nusikaltimą.
