Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Nors būtų tik sužalojusi, gyvą palikusi - kad ir invalidą, - raudojo taip netikėtai sūnaus netekusi Radviliškio rajono Škėmių kaimo gyventoja Genė Šarkienė. - Dar vakar Arūniukas buvo pas mane atėjęs, atnešė gėlių, artėjančio gimtadienio proga pasveikino į svečius užsukusį dėdę, mano brolį. O po kelių valandų, vidurnaktį pakelta iš miego, sužinojau, kad jį žmona, mano marti Vilytė, nudūrė...
Vyriausio iš trijų sūnų netekusios moters skausmas - beribis. Motina ilgai pasakojo, koks jos Arūniukas buvęs geras, kiek daug padėdavęs, ir vis suabejodavo, ar jis jau tikrai negyvas. Genė Šarkienė neneigė, kad sūnus "kartais išgerdavęs, kartais parėkaudavęs", bet, tikino, niekada nemačiusi jo agresyvaus, pasiruošusio pulti. Moteris negalėjo atsistebėti, kodėl Vilija vyru jai, anytai, niekada nesiskundė, o štai dabar šaltakraujiškai už kažkokią smulkmeną (lyg ir dėl to, kad paprašęs cigarečių) nužudė...
Įtariamoji tyli
Visai ką kita išgirdome nuvykę pas Viliją Šarkienę. Tiesa, po apklausos paleista į namus Vilija nepanoro su žurnaliste bendrauti - girdi, taip patarusi advokatė. Tokiu dukters apsisprendimu stebėjosi ir pati motina, surasta betriūsianti kieme. Kam reikia, girdi, slėpti, koks sunkus buvęs dukrelės gyvenimas su Arūnu, kiek kartų jis Vilytę, o ir ją, uošvę, išgąsdinęs, primušęs, vaikęsis su peiliu rankose! O ką, tokias scenas matydami, kentę jųdviejų vaikai - trylikametė Monika ar dešimtmetis Jonukas?! Štai esą kur nuveda nesaikingas lėbavimas, girtavimas, štai iki kokių tragedijų prieinama trūkus kantrybei... Deja, Vilija liko neperkalbama. Tad ne iš įtariamosios, o iš jos motinos pavyko sužinoti, kad iš vakaro tarp Vilės ir jos vyro kilo konfliktas. Tuo laiku, maždaug pusę dešimtos, visi trys buvo kiemo viralinėje, o vaikai buvo išėję į mokykloje vykusią diskoteką. Arūnas, pasak uošvės Irenos Damasevičienės, buvo išgėręs. Priruošusi kiaulėms ėdalo, Irena su pilnais kibirais pasuko tvartų link. Štai tada viralinėje likusių sutuoktinių kivirčas ir pasiekė kulminaciją. Dukra motinai esą užsiminusi, kad Arūnas ją puolęs peiliu, o ši tą peilį bandžiusi atimti. Galiausiai abu griuvę ant grindų, o kai Vilė atsikėlusi, pamačiusi, jog Arūnas smarkiai susižalojęs. Kaip galima spręsti, dūris peiliu buvo gana gilus, nes Arūnas dėl ūmaus nukraujavimo paskutinį kvapą išleido nuo sužalojimo nepraėjus nė penkioms minutėms... Persigandusi Vilija puolė iš viralinės ir čaižiai riktelėjo: "Arūnas negyvas!" Visų pirma apie įvykusią tragediją buvo pranešta policijai. Tik kai Arūno lavoną išvežė į morgą, šiurpi naujiena perduota tame pačiame kaime gyvenantiems jo artimiesiems.
Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas
Skėmių kaimo žmonės "Akistatos" korespondentams apie Šarkų šeimą pripasakojo įvairių dalykų. Daugumos nuomone, tragediją prišaukė per didelė Arūno meilė svaigalams.
Vienas kito akyse užaugę, tą pačią vidurinę mokyklą lankę Arūnas ir Vilija, anot aplinkinių, bendro gyvenimo pradžioje (jiedu susituokė 1988-ųjų rugsėjo 11-ąją) sutarė visai neblogai. Greitai po vestuvių gimė Monika, dar po kelerių metų - ir Jonukas. Ilgą laiką sutuoktiniai darbavosi Skėmių kiaulidėse, tačiau ne per seniausiai Arūnas (lyg ir dėl girtavimo) buvo atleistas. Pastaruoju metu vyriškis vertėsi atsitiktiniais darbais - Gudžiūnų girininkijoje sodino eglaites, prieš tai miške ruošė malkas. Kai nebūdavo girtas, padėdavo žmonai tvarkyti didžiulį ūkį, nunešdavo į pieninę pieną. Arūno motina tikino, kad sūnus uždirbtus pinigus atiduodavo žmonai, tačiau Šarkų kaimynai buvo linkę manyti, jog stiklelio mėgėjas Arūnas pinigus perleisdavo per gerklę.
Aplinkiniai seniai žinojo apie Šarkų tarpusavio rietenas, nesutarimus. Dauguma buvo linkę užtarti Viliją - darbščią, tvarkingą, energingą moterį. Pasak jų, gaila amžiną atilsį Arūno, bet ne mažiau - ir jo žmonos, taip sugadinusios sau ir savo vaikams gyvenimą. Mat kad ir kokios neišsprendžiamos problemos aitrino sutuoktinių santykius, paskutinio tarp jų kilusio konflikto finalas - sukrečiantis...
