Seimūnai vis dėlto neskursta Nors iki naujo Seimo rinkimų - dar daugiau kaip metai, tačiau Lietuvos

Seimūnai vis dėlto neskursta Nors iki naujo Seimo rinkimų - dar daugiau kaip metai, tačiau Lietuvos įstatymų leidėjai jų karštlige jau užsikrėtė ir kasdien vis sunkiau serga. Yra ir dėl ko. Pagal įstatymais reikalaujamą valstybės pareigūnų metinių pajamų paviešinimą Statistikos departamento šiomis dienomis paskelbtais duomenimis praėjusiais metais seimūnų pajamų vidurkis buvo vos ne 14 000 litų per mėnesį. Užpraeitais - vos ne 16 000 litų. Kas tokios tarnybos nenorėtų, ypač kai kartu su gausiais pinigais eina ir darbo laisvė. Seimūnui niekas "nesėdi ant sprando", darbovietėje jam viršininko nėra, net ir į posėdžius galima neateiti, jeigu atsiranda "rimta" priežastis. Bet ir ji buvo pastebėta tik tada, kai per dažnai iš 141 nario posėdžių salėje pasirodydavo tik apie 20 ar dar mažiau spartuolių. Dabar jau įvesti ir kai kurie suvaržymai, daugiau posėdžių praleidusiems seimūnams reikia teisintis, nepasiteisinus karpomi atlyginimai, tačiau vis tiek tarnyba valstybei dar lieka karališka. Tiesa, čia minimos pajamos - ne tik atlyginimai už darbą. Į jas įeina ir grąžinamos komandiruočių išlaidos, už tarnybos reikalams nuosavo automobilio naudojimą ir kiti, su darbu susiję, asmeniški nuostoliai bei pinigai iš kitų šaltinių. Tarp jų - ir atlyginimai už mokslinę bei kūrybinę veiklą, pajamos už akcijas verslovėse bei indėlius bankuose. Apie 40 Seimo narių turi dar ir kitus papildomus darbus, nors įstatymas tai ir draudžia. Kartais jie pridengiami įstatymais leidžiama kūrybine veikla, kuri gali būti irgi įvairiai suvokiama bei pateisinama, kartais įstatymai apeinami kitais būdais. Dažnai tie darbai susiję su žmonų verslovėmis, kurios - kažkodėl - ypač gabios buvo joms įsigyti ir sėkmingai vadovauti. Ir jų yra nemažai. Šalia to, šių verslovių pelnai į seimūnų vyrų viešinamas pajamas neįeina, nes jie yra tiesioginis žmonų uždarbis. Taigi pagal viešai mokesčių mokėtojams pranešamas pajamas, jų išrinkti atstovai Seime tikrai neskursta ir, aišku, nepersidirba. Šalia to, nemažai abejonių jiems kyla, ar tikrai visos seimūnų pajamos viešinamos? "Turto ir pajamų viešinimo sistema Lietuvoje yra supuvusi. Po šią vasarą išryškintų sukčiavimo skandalų taip galima teigti be didesnių išlygų," - rašo "Lietuvos ryto" rugsėjo 23-iosios vedamajame. "Viešintojai visą informaciją apie pajamas ir turtą užmaskuoja taip tobulai, kad net patys nedaug ką iš jų gali suprasti", - sutvirtina savo teiginį didžiausias Lietuvos dienraštis. O kad tai nenuginčijama tiesa, norintieji ne kartą galėjo įsitikinti ir iš tų seimūnų žmonų vardais įregistruotų verslovių, kurioms, galima spėti, jie patys ir vadovauja. Ir kas, ir kaip gali žinoti, kiek šio vadovaujamo darbo seimūnas atlieka Seimo darbo laiku, ko gero, net iš savo įstaigos Seime, naudodamasis jos technika bei telefonais? Gal ir dėl to kai kurių seimūnų telefono išlaidos nustatytas ribas viršija tūsktančiais, o jie patys iš savo kišenių jų apmokėti nenori. Gal taip ir nėra, bet šis reiškinys kelia gana rimtą įtarimą. Kitas įdomus reiškinys yra seimūnų atlyginimo apmokestinimas. Už praėjusius metus Seimo narių sumokėtų mokesčių vidurkis buvo 17 nuošimčių. Tai vos ne per pusę mažiau negu 33 nuošimčiai, kuriuos moka mažai uždirbantis eilinis pilietis. Bet dar daugiau klausimų kyla, kai statistikoje pamatai, kad pernai daugiausiai pajamų turėjęs Seimo narys Ramūnas Karbauskis, uždirbęs daugiau kaip du milijonus litų, mokesčių sumokėjo tik 7.4 nuošimčio, o apie milijoną uždirbęs seimūnas Vladimiras Orechovas valstybei paliko tik 2.11 nuošimčių. Sakykite, kokie čia įstatymai suveikė? Tačiau Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas vertėsi tik iš atlyginimo: pernai kartu su žmona gavo 118 000 litų, sumokėjo 31,200 litų mokesčių (26.52 procento) ir gyveno iš 7,200 litų į rankas per mėnesį. Paksų šeima uždirbo 79,546 litus, iš kurių 20.3 nuošimčius atidavę valdžiai, gyveno iš 6,600 litų mėnesinių pajamų. Jų padėtis įtarimų nekelia: kaip dera viršūnėms, ir šiuo atžvilgiu eita garbingu keliu. Kur nors privačiose darbovietėse jie abu - vienas advokatas, kitas oro akrobatas inžinierius - būtų gal net daugiau uždirbę. Tačiau priimant dėmesin kitų seimūnų vingiavimus nesunku suvokti, kodėl jau dabar jie taip uoliai pradėjo ruoštis rinkimams. Kaip galima tokią lengvai pelnomą ir skanią duoną atiduoti kam nors kitam? Tad už turimos šiltos kėdės kabinamasi iš anksto ir iš peties. Būdingai ir gana vaizdžiai, ir ypač pabrėžtina - ne asmeniškais nuopelnais už sąžiningą tarnybą rinkėjams, bet per partijas. Tad štai kodėl visi siūlymai atsisakyti partijų sąrašų jų buvo nupūsti vėjais. Taip pat, kaip sumažinimas narių bent iki šimtinės ir draudimas užsiimti pašaliniais darbais. Arba reikalavimas kandidatus į Seimą siūlyti tik iš nuolatinių rajonų gyventojų. Visi tie siūlymai Vilniaus politikams - peilis po kaklu, ir kas nori taip save nužudyti? Dėl to ir dabartiniai seimūnai, stengdamiesi turimas vietas žūt-būt išlaikyti ir būsimame Seime, anksti pakėlė sparnus ir plasnoja neįtikėtinomis kryptimis. Pirmiausia Seime daugumą sudarančių dabartinių partijų vadams rūpi šios daugumos ne tik neprarasti, bet ją dar sustiprinti, dar geriau - daugumą laimėti tik savai partijai. Tačiau kol kas tokią viltį gali puoselėti tik socialdemokratai, bet irgi daugiau svajonėmis, negu tikrove. Todėl ir jie dairosi į kokią nors santarvę. Nors dabartinė jų santarvė su socliberalais veikia, tačiau paskiausi įvykiai, ypač pralaimėta kova dėl Vilniaus mero jų vadovui Paulauskui kitaip pasisukus, rodo, kad Brazauskas, jeigu galėtų, mielai jos atsikratytų ir dėtųsi net su visiškai priešingo nusiteikimo prezidento liberaldemokratais. Į tą pusę jis jau linkčioja, tik vargu, ar vis daugiau savarankiškumo siekiantis, vis daugiau populiarėjantis ir paskui save liberaldemokratus tempiantis Paksas taip lengvai jų mirktelėjimą priims? O jeigu priimtų, kur tada atsidurtų vieni likę, rugsėjo apklausose į penktą vietą nuslydę socliberalai? Tad kažin, ar Paulauskas neapsigalvotų Brazausko -Pakso santarvėje liktis bent trečiuoju? Kaip į tokį žaidimą pažiūrėtų rinkėjai? Bet greičiausiai dėl to jiems galvų sukti nereikės, nes socialdemokratai visgi norės bandyti savo jėgas ir siūlys į Seimo rinkimus eiti atskirais sąrašais, o santarvę kurti jau po rinkimų. Jeigu, žinoma, jie rimtai neabejos, kad Paksas su Paulausku - arba vienas kuris iš jų - gali nueiti pas Zuoko vadovaujamą, dabar antroje vietoje esančią liberalų-centro sąjungos santarvę. Mano samprotavimu, taip dabar vyksta užkulisinis didžiųjų žaidimas. Be abejo, jis labai baugina mažuosius, ypač jiems pirmaujančius konservatorius bei nenorinčius jiems pasiduoti, dar penkių nuošimčių kartelę peršokančius krikščionis demokratus. Jų visada triukšmingas vadovas Kazys Bobelis, ilgokai keistai flirtavęs su Prunskienės kairiaisiais, dabar kietai susirėmė su Kubilium, įsiutintas šio užmojo prie Tėvynės sąjungos steigti krikščionių demokratų frakciją. Ir niekas nežino, kur šis, jau gerokai senyvo amžiaus, tačiau dar niekam nenorintis pasiduoti politikas nutūps? Tikrai įdomūs partijų žaidimai, parodantys, kad noras patekti į Seimą ir jame vyrauti joms yra daug svarbiau, negu ideologijos, programos ir apskritai valstybės reikalai. Bet ar ko geresnio reikia iš jų laukti, kai tokius pačius norus puoselėja ir jų vadovai? Juk iš tikrųjų tik jie, bet ne partijų apačios, tas keistas sąjungas sudarinėja, ir taip pat tik dėl savų asmeniškų tikslų. Jiems svarbu sudaryti tokią santarvę, kurios sąraše jie galėtų patekti į pirmąjį šešetuką arba bent į pirmąjį dešimtuką. Taip pralįsti į Seimą ir džiaugtis juo, kaip mažai reikalaujančia, bet daug duodančia pelninga verslove, aiškiai žinant, kad čia patekęs neskursi, o gal ir turtelį ateičiai susikrausi.Tai ir visas žaidimas - už valstybės laisvę ir jos piliečių gerovę. "Už tėvynę - ašarėlę, už save - konjaką," - deklamavo išeivijos žymus humoristas