Važiuoju po kelias dienas trukusių švenčių. Matau - priešais atvažiuojantieji pamirksi šviesomis. Nors ir šiaip jau važiavau nedideliu greičiu, bet visgi dar šiek tiek sumažinau greitį. Žiūriu, vis vien mojuoja lazdele. Suprantama, ankstus metas, automobilių - vos vienas kitas. Sustoju. Atiduoda pagarbą. Prisistato. Paprašo parodyti dokumentus. Ištiesiu.
Kelių policininkas:
- Taip, - sako kažkaip tingiai, net neatvertęs dokumentų, - pažeidėte taisykles, pone vairuotojau?
Aš:
- Jums geriau žinoti. Pasakykit, kuo prasikaltau, tada jau mėginsiu pasiaiškinti.
- Labai jau gudrus. O juk gėrėte? - ir profesionaliai tiesia manęs link nosį.
- Ne, negėriau.
- Vadinasi, vakar padauginote. Nagi, - ir prikišęs nosį lyg siurblys orą traukia.
- Aš, pone pareigūne, visai negeriu. O štai jūs uostote kas pakliuvo. Nebijote? Visokie virusai, bacilos aplink, netipinė pneumonija.
Policininkas:
- O jūs gal kinas? - Ir jau visai neoficialiai tęsia. - Aš gyvenime bijau dviejų dalykų: sifilio ir savo uošvės. Ji savo gimtadieniui žoliapjovės įsigeidė. Žinote, kiek kainuoja? Ir aš nežinau. O jūs visi lyg susitarę - blaivūs ir tik šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Sąžinės visai neturite. Laimingo kelio ir būkit atidus kelyje, - taria tiesdamas man taip ir nepatikrintus dokumentus.
- Ačiū, - sakau ir užvedu variklį.
Kelių policininkas nesiskubina nueiti ir lyg man, lyg sau po nosimi sumurma:
- "Atidesnis kelyje" reiškia, kad už penkiolikos kilometrų - kitas kelių patrulių postas...
