Albertas ONIŪNAS
Mindaugo karūnavimo dieną didžiulė nelaimė ištiko kauniečių Gudžinskų šeimą. Besimaudydami Nevėžyje nuskendo Kauno medicinos universiteto klinikų darbuotojas Leopoldas Gudžinskas (44 m.) ir jo septyniolikmetis sūnus, K. Griniaus vidurinės mokyklos dvyliktokas Vitalijus. Tėvas bandė gelbėti sūnų, tačiau nuskendo abu. Pastaruoju metu tokių tragedijų buvo ne viena. Profesionalūs gelbėtojai sako, kad tėvas ar motina, gelbėdami savo vaiką, turi dvigubai daugiau galimybių nuskęsti nei tuo atveju, jei gelbėjamasis būtų svetimas žmogus.
Seklu, bet pavojinga
Kauno rajono Padauguvos kaime gyvena Elena ir Juozas Gudžinskai, abiem - po 76 metus. Jie turėjo penkis sūnus ir vieną dukrą. Jauniausiasis Julius, gyvenęs netoliese, mirė nuo ligos prieš porą metų. Senoliai jau prastos sveikatos, bet dar laikė karvę. Vaikai nuolat atvažiuoja ir padeda nudirbti ūkio darbus, suveža karvei šieną, nes patiems senukams tai jau būtų per sunku. Šeštadienį Leopoldas ir Valentas Gudžinskai su vaikais, kaip būdavo įprasta, svečiavosi pas tėvus. Buvo planuota apsilankyti Vilkijoje Valstybės dienos proga rengiamoje šventėje, o apie vidurdienį jaunimas panoro išsimaudyti. Padauguviškiai maudytis paprastai važiuoja prie už kelių kilometrų esančio Nevėžio. Toje vietoje - įspūdinga Nevėžio kilpa. Upė čia gerokai praplatėja, ties krantu yra nedidelių smėlio paplūdimių. Kitoje pusėje - Babtai. Šios kilpos link ir pasuko Leopoldo vairuojama "audinė". Kartu važiavo ir jo sūnūs Vitalijus bei penkiolikmetis Vaidas, septyniolikmetės vaikinų pusseserės Aida su Neringa. Toje vietoje, kur maudėsi Gudžinskai, yra seklu, kai kur - vos iki kelių. Tačiau dugnas dumblinas ir slidus, yra duobių, sūkurių.
Stebėjo, bet negelbėjo...
Tėvas mokė plaukti Vaidą. Vienu momentu jis paslydęs pataikė į gilią duobę, vaikiną ėmė traukti sūkurys. Gelbėti Vaido puolė Vitalijus ir tėvas. Vaidą pavyko išstumti į nepavojingą vietą, tačiau vandens gurkštelėjo ir paniro Vitalijus. Leopoldas ir antrą sūnų stumtelėjo kranto link, tačiau jaunėlis brolio ištraukti nepajėgė. Abi merginos, nemokančios plaukti, blaškėsi įbridusios į vandenį, šaukėsi pagalbos, bet gausūs poilsiautojai tiek šiapus, tiek anapus Nevėžio liko tik stebėtojais. Vienas kiek išgėręs vyras ketino pulti pagalbon, tačiau žmona griežtai sudrausmino ir jis liko sėdėti ant smėlio. Tuo tarpu keliasdešimt sekundžių ar minutę trukęs vyksmas baigėsi - Leopoldas ir Vitalijus, įtraukti sūkurio, dingo po vandeniu ir daugiau nebeiškilo. Nelaimės vieton po kurio laiko atvyko Kauno ugniagesių gelbėtojų komandos narai. Po neilgų paieškų tėvo ir sūnaus Gudžinskų kūnus jie aptiko už 30 metrų nuo skendimo vietos, 3 metrų gylyje.
Vaikų gyvybės kaina
Gegužės pabaigoje tragiškai baigėsi maudynės Raseinių rajone, Dubysos upėje. Gedvydų kaimo gyventojas Jonas Valinčius (55 m.) su žmona Vanda ir vaikaičiais atėjo išsimaudyti prie upės. Staiga ėmė skęsti dešimtmetis Mantas. Jo gelbėti puolė abu seneliai. Vanda Valinčienė prie Manto priplaukė pirmoji ir vaikas užsiropštė jai ant nugaros. Sėkmingai su Mantu pasiekusi krantą, moteris pastebėjo, kad vandens paviršiuje nebematyti vyro galvos. Netrukus Joną Valinčių ištraukė pagalbon atskubėjęs kaimynas, tačiau skendusiojo atgaivinti nebepavyko. Abu Valinčiai buvo blaivūs, tad Jono paskendimo priežastis galėjo būti didelis susijaudinimas dėl vaikaičio gyvybės.
Birželio pradžioje tėvo, gelbėjusio sūnų, gyvybę pasiglemžė Nemunas ties Rambyno kalnu. Šilutės rajono Katyčių kaime gyvenantys Sigitas (41 m.) ir Vitalija Būdvyčiai su trimis vaikais atvyko pailsėti prie Nemuno. Sigitas ir berniukai ruošėsi žvejoti. Tačiau jau netrukus tėvai išgirdo dešimtmečio Vitalijaus pagalbos šauksmą. Jis nuslydo nuo akmenų ir įkrito į vandenį. Vaikas graibstėsi už tų akmenų, tačiau sūkuriai traukė gilyn. Tėvas panėrė, sugavo vaiką ir pastūmė jį arčiau kranto. Vitalija pagavo sūnų ir išlipo su juo ant kranto, tačiau S. Būdvytį įtraukė sūkurys. Vyras nebeiškilo. Po kurio laiko jo kūnas buvo rastas srovės nuneštas gerokai žemiau skendimo vietos.
Upėse - pavojingiausia
Dėl kokių pagrindinių priežasčių skęsta besimaudantieji ir jų gelbėtojai, paprašėme papasakoti vieną labiausiai patyrusių gelbėtojų, jau 20 metų šioje srityje dirbantį kaunietį, UAB "Lagna" direktorių Praną Urbelį. "Lagnos" gelbėtojai budi Kauno mariose bei Lampėdžių karjero paplūdimyje. Anot P. Urbelio, pagrindinis gelbėtojų darbas - ne gelbėti skęstantį, o neleisti, kad taip atsitiktų. Poilsiautojai stebimi, nuplaukusieji per toli perspėjami. Itin atidžiai tenka stebėti geriančias kompanijas. Net ir vien alumi besivaišinantieji dažnai būna pakankamai apkvaitę, kad paskęstų. Kiekvienas vandens telkinys turi savo specifiką. Kauno marių paplūdimyje maudytis pakankamai saugu, jei nesi išgėręs ir manai, kad perplaukti į kitą krantą - vieni juokai. Karjeruose jau už poros metrų gylis dažniausiai esti virš galvos. Žmogus, plaukdamas į krantą ir jį čia pat matydamas, tačiau kojomis dugno nepasiekdamas, sutrinka, gurkšteli vandens ir... Nemune ir kitose upėse pavojingiausia - srovė, duobės ir sūkuriai. Pagrindinė priežastis, dėl ko skęstama, - panika. Žmogus išsigąsta ir elgiasi priešingai nei reikėtų.
Šokas, panika
Jei upės srovė pagavo ir neša, sutrikęs žmogus deda visas pastangas, kad tuojau pasiektų vos už kelių ar keliolikos žingsnių esantį krantą, išeikvoja jėgas šiam sunkiam ir dažnai beprasmiškam darbui. Tuo tarpu reikėtų leistis nešamam srovės ir su ja nekovoti - neilgai trukus vis vien prineš prie kranto, seklumos. Pakliuvus į sūkurį gelbėtis kiek sudėtingiau. Būtina panerti kuo giliau ir į šoną - taip pavyksta ištrūkti. Kovoti su sūkuriu vandens paviršiuje dažnai esti beviltiška. Yra labai didelis skirtumas, ar skęstantįjį gelbsti pašalinis, ar artimas žmogus, pavyzdžiui, tėvas. Pašalinis, šokdamas į vandenį, pasąmonėje jau planuoja, ką darys, žino, kaip priplaukti prie skęstančiojo, kad tas, mėšlungiškai įsikabinęs į gelbėtoją, nenuskandintų ir jo. P. Urbelis primena, kad priplaukti reikia iš užpakalio ir užkišti ranką skęstančiajam po kaklu, tada verstis ant nugaros ir taip plaukti į krantą. Kai skęsta vaikas, tėvai ar kiti giminaičiai patiria didžiulį emocinį šoką ir reaguoja dvejopai. Vieni stovi ant kranto tarytum stabo ištikti ir negali nė pajudėti. Buvo atvejis, kai vaikas paskendo vos už kelių metrų nuo kranto, ant kurio su keturių metrų ilgio meškere rankose stovėjo jo tėvas.
Kiti, patyrę ne menkesnį šoką, iškart puola gelbėti atžalos, tačiau tas gelbėjimas dažniausiai būna chaotiškas, pamiršus visa, kas buvo žinoma. Tačiau savas vaikas į dugną traukia lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas skęstantysis. Jokių receptų čia nėra - sunku reikalauti, kad savo artimą gelbstintis žmogus elgtųsi šaltakraujiškai ir apgalvotai. Daug lengviau būtų pagalvoti apie tai, kol dar nieko neatsitiko: vengti maudyklių, kur dugnas yra nežinomas. Ežeruose daugeliu atvejų yra saugiau. Vaikus į vandenį reikėtų leisti tik apsivilkusius gelbėjimosi liemenes, kurių šiais laikais visai nebrangiai galima įsigyti prekybos centruose. Ir, žinoma, nepaleisti atžalų iš akių.
