Bendrovės "Mažeikių nafta" privatizavimo aplinkybes tyrusi Seimo laikinoji komisija išanalizavo 3700 lapų dokumentų, apklausė 52 pareigūnus, tačiau kažin ar jos paskelbtos išvados ką nors privertė pakeisti jau iki šiol susidarytą nuomonę apie amerikiečių bendrovės "Williams" atėjimą į Lietuvos naftos ūkį. Kalbant apie Mažeikių naftos privatizavimą pinasi politiniai, geopolitiniai, ekonominiai, teisiniai argumentai, todėl šią problemą išgliaudyti tapo neįmanoma.
Klausytis tokios diskusijos Seime net 3 val. turėjome galimybę birželio 8 d., kai komisija pateikė išvadas Seimui: vieni kalbėjo apie miestą, kiti apie sviestą. Į politinius vienos pusės argumentus buvo atsakoma ekonominiais argumentais, kitais atvejais aiškinamasi teisinis pagrindas, tačiau užmirštama įvertinti tuometinę tarptautinės politikos padėtį. Beprasmė užsitęsusi diskusija liko be turinio ir bylojo tik viena - artinasi rinkimai. Taip svarbus valstybės klausimas dar vieną kartą buvo paverstas prasto raugo rinkimų šou.
Toks įvairių požiūrių susipynimas vertinant bet kokią problemą mus atlydi dar iš Sąjūdžio laikų. Tai savotiškas proto drumstumas, dažnai neleidžiantis Lietuvos politikams įvertinti tikrųjų problemų ir pasirinkti teisingų jų sprendimo būdų. "Mažeikių naftos" pavyzdys ryškiai liudija, kuo rizikuojama, kai supainiojami politiniai ir ekonominiai motyvai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad iš ekonomikos reikia pašalinti bet kokią politinę atžvalgą. Tačiau vis dėlto šiuos požiūrius reikia aiškiai atskirti ir įvardyti. Taip būtų lengviau ir patiems politikams, ir visuomenei.
Seimo laikinoji komisija atliko didžiulį darbą, tačiau jos veiklos rezultato vertė abejotina. Komisija surašė 398 punktus ir padarė į keturis skirsnius suskirstytą 41 išvadą. Komisija stengėsi būti tiksli ir, kiek įmanoma, remtis dokumentais. Ji nurodė daugybę procedūrinių trūkumų ir pažeidimų, tačiau kaip šias įžvalgas derėtų vertinti? Juk pati komisija savo išvadų I.5 punkte pabrėžė, kad ji nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas. Tačiau priversta tai konstatuoti komisija kartu netiesiogiai pripažįsta, kad iš esmės atliko šių institucijų darbą. Seimas, kurio nariai yra politikai, neturi apibrėžtos kompetencijos daryti tokius vertinimus, todėl lieka neaišku, į kokį stalčių padėti komisijos išvadas. Kiekvieną pateiktą trūkumą galima pasukti kitaip, toliau gilinantis jis gali būti paneigtas, kaip tai neretai atsitinka bylas nagrinėjant teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijoms. Seimo komisija galėtų pateikti politinį vertinimą, tačiau kaip tik jo išvadose ir trūksta. Vienintelis kiek labiau artikuliuotas vertinimas - bendrovė "Mažeikių nafta" buvo ne privatizuota, o tiesiog atiduota bendrovei "Williams". Tačiau ir tai konstatavus išlieka klausimas, ar buvo padaryta klaida, ar toks sprendimas buvo žalingas valstybei, juolab kad ir LDDP ministras savo laiku siūlė "Mažeikių naftą" parduoti už 1 litą.
Prisiminkime šios komisijos ištakas. 2002 m. spalio mėnesį Seimo socialdemokratų frakcija paragino rengti apkaltos procesą Seimo nariams, dalyvavusiems rengiant Mažeikių naftos privatizavimo sutartis ir sudarė atitinkamą darbo grupę. Komisijai pradedant veiklą konservatorius Andrius Kubilius juokavo, kad atsidurti už grotų jam būtų visai sveika - toks faktas puošia politiko biografiją. Vėliau ši darbo grupė išaugo į viso Seimo komisiją, kuri turėjo pateikti išvadas 2002 m. lapkričio mėnesį, prieš prezidento rinkimus. Kaip žinia, komisija darbą suspėjo baigti tik prieš naujus prezidento ir Europarlamento rinkimus. Kaip matome, komisijos darbas buvo reguliuojamas įvertinus politinį tvarkaraštį, tačiau pateikti politinį vertinimą komisija neįstengė, paskandino išvadas pseudokruopštumo pastangose, faktų faktelių pelkėje. Šiuo metu socialdemokratai kietosios linijos šalininkai vėl ragina inicijuoti apkaltą kai kuriems konservatorių vadovams, tačiau remiantis komisijos išvadomis paprastai atsakyti į klausimą, kuo kaltinami konservatoriai, būtų labai sunku.
Konservatoriai privatizuodami “Mažeikių naftą” pridarė klaidų. Kita vertus, bent iš dalies juos galima suprasti - tada manyta, kad bet kokia kaina viliodama amerikiečių bendrovę Lietuva žaidžia didžiulį ir svarbų strateginį žaidimą. Pastaruoju metu paviešinti Užsienio reikalų ministerijos dokumentai liudija, kad toks jų įsitikinimas buvo ne be pagrindo. Be to, net ne konservatoriai pradėjo šį didįjį strateginį žaidimą. Juk “Mažeikių naftos” epopėjos ištakos glūdi naftos terminalo statyboje. Šis objektas ekonominiu požiūriu neturi prasmės - vargu ar kada atsipirks, - tačiau valstybė ėmėsi statybos, priimdama politinį sprendimą. Terminalas buvo pradėtas statyti Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės laikais ir tada buvo pateikiamas kaip didžiulis pasiekimas. Statomo terminalo sąmata išaugo dvigubai, palyginti su pradiniais planais (dar vienas politinis ekonominis mazgas, kurį būtų verta pamėginti išpinti), o jo statybos kaštai vėliau lemtingai prislėgė “Mažeikių naftą”.
Verta paminėti dar vieną politinį sprendimą, kuris turės gilius ekonominius padarinius - Ignalinos atominės jėgainės uždarymą. Beje, šio sprendimo priėmimo aplinkybės taip pat nėra iki galo aiškios. Savo laiku premjeras A. Šleževičius pasirašė įsipareigojimą Pasaulio bankui nekeisti Ignalinos jėgainės kuro kanalų, o tai vėliau tapo lemiamu Europos Komisijos argumentu verčiant antrąjį jėgainės bloką uždaryti 2009 metais.
Išvada aiški: atsargiai! Ekonomikos ir politikos mišinys greitai sprogsta!
