Kaulėtos žiniuonės rankos glosto krištolinį rutulį. Jame - mergaitės ateitis. Kas laukia - dideli darbai, laimingas gyvenimas? Ne, žiniuonė purto galvą. Nelaimės, ligos? - Ne, blogiau, dar blogiau. - O kas gali būti blogiau, nei nelaimės? - Tiesiog tavo gyvenime niekas nepasikeis.
Ar ši alegorija tinka Lietuvai? Iš tikrųjų, daugelis Lietuvos žmonių vis dar kažko laukia, o dauguma, matyt, jau ir pavargo laukti. Perspektyvos, naujų planų stoka, gyvenimas be ateities - slegianti būsena. Alegorijos žiniuonė, ko gero, teisi - kartais tai gali gniuždyti labiau nei tikri išmėginimai.
Atkurti žmonių pasitikėjimą ir sudaryti sąlygas tolesniam ūkio augimui gali tik tolesnė demokratijos plėtra šalyje. Lietuvos politikai priimdami sprendimus deklaruoja demokratijos prioritetą, tačiau šalį neretai veda kitu keliu.
"Mažoji Amerika" šiandien
Modernūs prekybos centrai ir kosminės būsto kainos liudija šalies gyvybingumą. Kita vertus, ir moralinis nuosmukis akivaizdus. BVP augimo procentai neatsveria tapatybės krizės, ir tauta išsivaikšto, sklinda į šalis tarsi Grigo bitės. Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme šlovindami žemdirbių tautos vertybes, dainuodami liaudies dainas. "Karta nuo žagrės", o tai yra visa Lietuva, puolė atsiimti žemės. Rezultatas - mirtinai susipykę artimiausi giminės, o ekonomine prasme čia laukė milžiniškas nusivylimas. Pasikeitus pasauliui žemė jau nebėra tautos gerovės šaltinis. Tačiau tai - ne vienintelis smūgis mūsų tautos mentalitetui. Tarpukario laikais tauta buvo suprantama kaip mistinė idėja, antgamtinių jėgų sutverta vertybė. Tas suvokimas dar srūva į mūsų gyslas iš pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikų, tačiau jo pagrįsti, juo remtis nebegalime. Beje, tautinis mentalitetas savotišku būdu tarpo Tarybų Sąjungoje. Lietuva neretai buvo vadinama "mažąja Amerika", būti lietuviu reiškė būti kitokiu, "vakariečiu", jau automatiškai beveik disidentu, ir bent jau "brandaus socializmo" laikais toks daugiau ar mažiau pagrįstas įvaizdis mums patiko. Suirus geležies uždangai atsidūrėme priešingoje padėtyje. Žvelkime tiesai į akis - prisipažinimas, kad esi lietuvis, dažnai meta tamsų atsilikimo, necivilizuotumo šešėlį. Vieno europarlamentaro liudijimu, kolegų, patyrusių, kad jis atstovauja Lietuvai, veiduose "atsispindi nusivylimas". Teko girdėt, kad šią vasarą Prancūzijoje turistams firma atsisakė išnuomot automobilį vieninteliu pretekstu: jie buvo iš Lietuvos (taip, tuo metu jau buvome ES nariai). Tokių mini istorijų daugybė. Ką tokiais atvejais reikėtų pasakyti nepalankiai nusiteikusiam užsieniečiui - paaiškinti apie Vytautą Didįjį?
Iš visų ES naujokių būtent Lietuva neteko daugiausia savo piliečių, išvykstančių dirbti į kitas šalis. Dauguma iš jų dirba juodžiausius darbus ir, kaip ten bebūtų, nėra nešiojami ant rankų, bet toks likimas tautiečiams labiau priimtinas, nei kūrimasis tėvynėje. Ne paslaptis, kad kai kurie mūsų jaunuoliai tuose pačiuose Vakaruose vaikšto slidžiais keliais. Praėjusią savaitę buvo paminėtas skaičius lietuvaičių, išvežamų dirbti į užsienio viešnamius, skaičius - 2 tūkst. per metus. Sakoma, kad vien Jungtinėje Karalystėje prostitutėmis dirba 7 tūkst. lietuvių. Niekada nesužinosime, kokia jų dalis - apgautos, suvedžiotos, naivios, o kokia tiesiog sąmoningai pasirinko tokį kelią. Daugelis Lietuvos gyventojų tapo neatsparūs įvairiems virusams, jų valia ir veržlumas paralyžiuoti. Šalis yra gilioje vertybių krizėje. Padėtį taisyti įmanoma ne lopant spragas, o iš esmės restauruojant tautinę savimonę, pertvarkant valstybę.
Valdžia ir garbė - už pinigus
Praėjusią savaitę vieną vakarą virš Gedimino pilies sproginėjo itin trankūs saliutai - pamaniau, kad taip tauta pažymi pirmąsias šios kadencijos Seimo darbo metines. Pasirodo, ne. Tiesa, dovaną Seimo nariai pasidovanojo - priėmė nutarimą, prašantį Vyriausybę skirti lėšų naujų Seimo rūmų statybai (http://www.omni.lt/index.php?base/z_321385). Metinių proga buvo stebėtasi, kad šis Seimas spėjo sudaryti daugiau nei 10 komisijų, tačiau pabrėžta, kad posėdžius jo nariai lankė stropiai kaip niekada anksčiau. Prisiminta, kad Seime šiuo metu dirba 28 milijonieriai. Kalbų ir diskusijų apie tai, kurlink šis Seimas veda Lietuvą, nebuvo gausu. Rodos, piliečiai tiek patenkinti Seimo narių pareigingumu, kad linkę jiems atleisti konceptualumo stoką. Tačiau iš tikrųjų taip glostanti širdį pilna Seimo salė negali užgožti fakto, kad šalis grimzta į stagnaciją. Milijonieriai į valdžią eina grožėtis savimi TV ekranuose, kovoti su politiniais oponentais, regzti rūmų intrigas ir intrigėles, galbūt - vienaip ar kitaip įtakoti verslą. Reformoms, šalies atsinaujinimui darbotvarkėje nelieka vietos. Ko galim laukti ateityje? Į valdžią ir toliau kops vakarykščiai "berniukai", dabar tapę milijonieriais ir už pinigus panorėję įsigyti dar ir valdžią bei garbę. Kitoje Seimo kadencijoje, įvertinus milijonierių augimo tempus, jų bus jau 50. Lietuvoje liko gal keturios politinės partijos, kurios galėtų būti rimtos žaidėjos rinkimuose, tačiau ir iš jų ne visas galima laikyti partijomis tikrąja to žodžio prasme. Atrodo, kad piliečiai nepatenkinti esama padėtimi šalyje. Tačiau ar artimiausiais metais galime tikėtis permainų? Čia vėl verta prisiminti alegoriją apie mergaitę ir būrėją, pranašaujančią, kad niekas nepasikeis.
V. Adamkus - geras visiems
Pranešama, kad skandalo metu ministro pirmininko reitingai smarkiai nusmuko (http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_321838). Ar Lietuvoje dar liko politikų, kuriuos galima vadinti moraliniu autoritetu? Lietuvos politinėje sistemoje toks vaidmuo tenka prezidentui. Praėjusią savaitę prezidentas V. Adamkus padarė pareiškimą apie susidariusią politinę situaciją Lietuvoje (http://www.omni.lt/index.php?base/z_321430). "Šiandien, matydamas aklavietę, į kurią patekome, pareiškiu, kad politinio stabilumo vardan negali būti paminami pamatiniai demokratinės valstybės ir pilietinės visuomenės principai", pareiškė prezidentas. Auksiniai žodžiai. Kita vertus, prezidentas paragino teisėsaugos institucijas atsakyti į klausimus, kylančius dėl ministro pirmininko šeimos verslo, ir net neminėjo daugiausia kontroversijų pastaruoju metu sukėlusio atitinkamos Seimo komisijos sukūrimo klausimo. Nėra abejonių, kad neįvertinęs politinės viršūnėlės sandėrio dėl komisijos blokavimo prezidentas jį pateisino. V. Adamkaus kalba liko patenkinti visi - ir kalbos "kaltininkas" A. Brazauskas, ir jo oponentai. Ar tikrai prezidentas šia kalba norėjo paguosti ir vienus, ir kitus? Pasirodyti geru visiems - tai ne tas pats, kaip prisidėti prie problemų sprendimo. Žinoma, galima suprasti prezidentą, kuris elgiasi kaip atsakingas politikas, nenorėdamas išsiūbuoti valstybės laivo. Mėgindami "perkąsti" tikrąsias jo mintis, įaustas į šį pareiškimą, galime prisiminti tai, kad anksčiau jis aiškiai davė suprasti, jog pasisako prieš minėtos parlamentinės komisijos sudarymą. Čia ir galime paklausti beveik paties prezidento žodžiais - ar prezidentas turi rūpintis vyriausybės, ar valstybės stabilumu? Į šį klausimą V. Adamkus, rodos, atsako aukščiau pateiktoje citatoje, tačiau pareiškimo visuma šią citatą paneigia. Kur yra mūsų valstybės problemų šaknys - ar A. Brazausko susierzinime, ar tai, kad daugelis piliečių nepasitiki savo valstybe, abejoja politinių ir ekonominių procesų skaidrumu, smerkia įvairių klanų nebaudžiamumą? Prezidentas neturi nuolat mojuoti stora kuoka, tačiau jau kurį laiką audringų procesų nuošaly besilaikančio, visiems tarsi įtinkančio V. Adamkus pozicija nėra pati optimaliausia.
Pirmasis žingsnis modernizuojant valstybę ir stiprinant tautinę savimonę turėtų būti apsibrėžtas santykis su demokratija. Tai vienintelis būdas atkurti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis, svarbiausias instrumentas siekiant ir ekonominių, ir kitų ambicingų tikslų. Demokratija - tai išties tas dalykas, kuriuo galima didžiuotis šiuolaikiniame pasaulyje. Nuolat kalbama apie tai, kad Lietuva galėtų būti regiono lyderė, tačiau to lyderiavimo turinys dažnai nušviečiamas miglotai. Iš tiesų, vienintelė sritis, kurioje Lietuvos pretenzijos lyderiauti būtų realios ir vertinamos be ironijos, yra demokratijos plėtra. Tačiau visų pirma mes patys turim tai suvokti, tai įvardinti, atitinkamai elgtis, tobulėti, nustatyti savo prioritetus.
Pozityvių pokyčių irgi yra
Ar tikrai Lietuvoje niekas nevyksta, ar tikrai krištolo rutulys rodo tik niūrią stagnaciją? Praėjusią savaitę Seimas pritarė prezidento pasiūlytai Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo pirmininko Algimanto Valantino kandidatūrai į generalinius prokurorus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_321705). Ne paslaptis, kad buvusiems generaliniams prokurorams nepavykdavo išvengti įtarinėjimų, kad jie susiję su vienomis ar kitomis politinėmis jėgomis. A. Valantinas politinėse grumtynėse iki šiol nedalyvavo, tad atrodo, kad galų gale sulauksime iš tiesų nepriklausomo prokuroro, kuriam visų pirma rūpės Lietuvos įstatymai. Kažkaip nepastebimai nepageidaujamos politinės spalvos išnyko ir iš kai kurių kitų teisėtvarkos struktūrų. Kol kas mes net nepajėgiam įvertinti, koks tai milžiniškas žingsnis į priekį. Yra ir kitų teigiamų ženklų - pavyzdžiui, nurimo ir politikų žygiai užvaldyti Nacionalinį radiją ir televiziją. Tokios ramybės nebuvo per visą 15 m. nepriklausomybės istoriją. Tad kartais mums sekasi visai neblogai, ir mūsų valioje pasiekti, kad žingsniai užsibrėžtų tikslų link būtų dar spartesni.
