Tai, kaip Lietuva svarstė, tiksliau – nesvarstė, vadinamąją 2007–2013 metų finansinę perspektyvą, o paprasčiau kalbant – planą, kaip bus panaudojama Europos Sąjungos finansinė parama, man primena pasaką apie senį ir auksinę žuvelę.
Neperpasakojant visos istorijos, ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – nepaisant puikių galimybių iš esmės pakeisti gyvenimą, galiausiai vis tiek likta prie suskilusios geldos.
Bijau, kad panašiai gali atsitikti ir su Lietuva, kai neprotingai „ištaškyti“ ES milijardai nepadarys Lietuvos turtingesnės. Kodėl taip sakau? Tam yra daugelis priežasčių. Viena jų – būdas, kokiu dabartinė valdžia nusprendė, kam ir kaip per artimiausius 7 metus bus naudojami ES pinigai.
Parlamentas – statistas
Jau tapo tradicija, kad visi svarbiausi šalies dokumentai – pradedant ES Konstitucija, baigiant „Mažeikių naftos“ privatizavimu, yra priimami ypatingos skubos tvarka. Taip ir šiuo atveju, finansinei strategijai patvirtinti Vyriausybė pasirinko būdą, kuris vadinamas „penktadienio verslu“.
Jeigu jums kada teko vadovauti kolektyvui, tai neretai taip atsitikdavo, kad penktadienį 15.45 val., t. y. prieš pat darbo pabaigą, jums būtinai atnešdavo pasirašyti kokį nors labai svarbų dokumentą ir pasakydavo: arba dabar, arba niekada, antraip sugrius pasaulis. Taip ir su mūsų strategija: birželio viduryje Vyriausybė privalo ją pateikti Europos Komisijai. Kiek liko laiko? Dvi savaitės. Ar dabar kas nors gali patikėti tuo, kad Vyriausybė atsižvelgs į parlamentarų, specialistų pastabas? Labai abejoju. Kodėl taip įvyko? Atsakymas paprastas – Vyriausybė sąmoningai nenorėjo pradėti viešos diskusijos, nes tuomet reikėtų pagrįsti, kodėl vienai sričiai skiriami milijonai, o kita paliekama vegetuoti, ko siekiama tokiu paramos skirstymu, galiausiai kokių tikimąsi rezultatų?
Vyriausybės požiūrį į strategijos priėmimą geriausiai atspindi viena detalė. Strategija Seimui pristatyta kaip nutarimas. T. y. iš esmės nebuvo palikta galimybės keisti projekto, o tik proga arba pritarti, arba atmesti nutarimą. Žinant, kad po 2 savaičių jis privalo gulėti Briuselyje, o jeigu ne – Lietuva galės apskritai pamiršti apie paramą, kitaip kaip penktadienio „monkės bizniu“, to nepavadinsi.
Pinigai yra – rezultatų?..
O dabar apie patį dokumentą. Perskaitęs šį nestorą dokumentą su abstrakčiais skaičiais supranti, kad yra prioritetai, jie skaidomi į uždavinius... ir čia strategija baigiasi. Kai mes paklausėme Finansų ministerijos specialistų, o kur yra konkretūs projektai, pagal kuriuos būtų realizuojama strategija ir iš kurių matytųsi, kam skiriami Europos milijardai, mums buvo atsakyta, kad projektai dar „gaminami“. Kitaip tariant, šiuo sakiniu buvo paaiškina visa ES struktūrinės paramos skirstymo strategija: valdžia sugalvojo, savo supratimu sudarė prioritetus ir jiems paskyrė paramos procentus, o dabar valstybės tarnautojai įvairiose ministerijose bando užpildyti tas nišas, kurios yra tuščios. T. y. Vyriausybė nusprendė, kad gali būti tik taip ir ne kitaip, o dabar valstybės tarnautojai, būdami kvalifikuoti, bando pagrįsti vieną arba kitą uždavinį ar prioritetą. Ir dėl to tikrai bus klaidų, tikrai bus didelių nesusipratimų. Labai gaila, kad mes nepasimokėme iš anksčiau gautos finansinės paramos skirstymo bėdų, nes pasirinkome tą patį būdą. Be abejo, Vyriausybei jis yra lengviausias, nes paprasčiausias, nes nereikia jokių argumentų, jokių paaiškinimų.
Todėl tik galime pasvajoti, kad kada nors į Seimo tribūna pakilęs ministras pirmininkas ar finansų ministras pasakys: „Įgyvendinus šią strategiją, Lietuva (tarkim) taps klestinčia agrarine šalimi“ arba „žinių ekonomikos pioniere“, arba „mokesčių rojumi“. Tuomet visiems būtų aišku, kokią kryptį renkamės, ką norime pasiekti už ES pinigus. O dabar visiems padalijo po truputį ir viliasi, kad galbūt pavyks.
Bijau, kad nepavyks, nes turėjo nuo pat pradžių būti pasakyta, kad Lietuva, panaudojusi šiuos pinigus tokiose ar tokiose srityse, taps klestinčia šalimi. Tačiau mes girdėjome standartiškai, valdiškai parašytas ministrų kalbas, kurios rėkte rėkė: „Atstokite nuo mūsų, gerbiamasis Seime, nelįskite prie mūsų strategijos. Mes ją nuvešime į Briuselį, kur komisarai mums pasakys, ką reikia daryti, pakoreguosime pagal juos, grįšim atgal, vėl valstybės tarnautojams nuleisime, jie vėl pertvarkys pagal tinkamą pavyzdį. Ir taip važiuos šita mašinėlė tolyn“. Tik klausimas kur?
Pamiršta provincija
Nors Finansų ministerijos specialistai užkimdami aiškino, kad Europos Sąjungos paramos skirstymą turėtų lemti ne vien tik konkursus laiminčios stipriausios įmonės, bet ir ilgalaikis investicijų planavimas, jas proporcingai paskirstant regionams, abejoju, ar tai bus realu pritaikyti tikrovei. Mat Vyriausybė savo nutarimu iš esmės iš šio proceso eliminavo apskritis. Jos net esant geriausiems norams negalės to padaryti, nes anksčiau priimtas Vyriausybės nutarimas teigia visiškai priešingai. Taigi klausimas, kaip pavyks tolygiai vystyti teritorine prasme Lietuvos teritorijas, ypač esančias provincijoje, išlieka atviras ir neaišku, kaip šios geros idėjos galės būti praktiškai realizuojamos.
Beje, pateikta finansinė perspektyva 2007–2013 metams iš esmės sunkiai dera su Nacionaline Lietuvos vystymosi strategija iki 2015 metų. Nes kaip tada būtų galima paaiškinti siekį beveik visuose didžiuosiuose miestuose pastatyti multifunkcinius sporto ir kultūros centrus, panašius į „Siemens“ areną. Tiesa, visiškai nesigilinama į tai, kaip bus kompensuojami neišvengiami nuostoliai dėl nepakankamo apkrovimo pasibaigus įvairiems jubiliejams, šventėms, sportiniams turnyrams, o galbūt numatoma perimti Vilniaus miesto savivaldybės patirtį, taip pripažįstant, kad buvo elgiamasi teisingai?
Vargas dėl infrastruktūros
Gaila, tačiau ir šioje strategijoje nepasimokyta iš klaidų. Pavyzdžiui, iš klaidų padarytų skirstant SAPARD paramą. Tuo metu buvo daug kalbų, kad parama pasieks žemdirbį, gamintoją, tačiau galiausiai pamatėme, kad iš tiesų parėmėme tik perdirbėjus. O pastarieji už ES pinigais sukūrė tokius gamybinius pajėgumus, kurie niekada nebus panaudoti, ir jau pradėjo skelbti bankrotus. Ar tik patys nesudarom prielaidų „senosioms“ ES šalims du kartus išlošti mūsų sąskaita? Pirmą kartą parduodant pažangesnes technologines linijas mums, gaunant už tai tuos pačius ES struktūrinių fondų skiriamus pinigus ir antrą kartą nuperkant tas pačias technologines linijas, bet jau už daug mažesnę kainą iš bankrutuojančių įmonių. O kur dar valstybės galimi nuostoliai, kai gali prireikti padengti ES struktūrinių fondų netinkamai investuotas lėšas iš valstybės biudžeto?
Kitas svarbus momentas – paaiškėjo, kad liūto dalį ES pinigų turinti paskirstyti Žemės ūkio ministerija kaip ir neturi konkrečios strategijos, kaip panaudoti šiuos pinigus. O kaip rodo patirtis panaudojant tiesiogines išmokas, skirtas kaimo žmogui, iš esmės tie pinigai vėl grįžta į didmiesčius per nekilnojamojo turto rinką, nes žmogus, nematydamas savo perspektyvos kaime, yra linkęs ne investuoti į savo aplinką, bet atiduoda tuos pinigus vaikams, kurie juos investuoja į nekilnojamojo turto rinką.
Todėl pritariu tiems, kurie sako, kad tiesioginė parama verslui turi būti mažinama, o dar geriau jos apskritai atsisakyti. Reikia remti ne Petrą ir Joną, Onutę ar Marytę, reikia remti infrastruktūrą, kuri būtų naudinga tam pačiam Petrui, Marytei, Jonui ar Onutei. Tik tada mes galėsime užtikrinti, kad nebus pažeisti konkurencijos principai. Tik tada bus galima investuoti ne į didmiesčius, o į provinciją. Tik tada bus galima viltis, kad gavusi progą paprašyti „auksinės ES žuvelės“, Lietuva vėl neliks prie suskilusios geldos.
Saulius Lapėnas yra Seimo Liberalų ir centro frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
