Remigijus RAINYS
Įtariamieji - du, teisiamasis - vienas
Policijos departamento pareigūnai baigė tirti Saulės akmeniu vadinamo gintaro luito pagrobimo iš Palangos gintaro muziejaus bylą. Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus pareigūnai šiomis dienomis ketina ją perduoti Klaipėdos apygardos teismui. Klaipėdos apygardos (o ne Palangos miesto apylinkės) teismas bylą nagrinės todėl, kad įtariamajam Laurui Zavadskiui (20 m.) pateikti kaltinimai vagyste dideliu mastu (daugiau nei 250 MGL) ir turto sunaikinimu, o tai jau aukštesnės instancijos teismų kompetencija. Kultūros ministerijos ekspertų komisija, gavusi naujausius Saulės akmens išmatavimų ir svorio duomenis bei sulyginusi juos su kitais pasaulyje žinomais gintaro luitais, nustatė, jog iš muziejaus pagrobto eksponato vertė - 850 000 litų. Tiriant baudžiamąją bylą buvo pareikšti ir civiliniai ieškiniai (maždaug 5 000 litų) dėl sudaužytos muziejaus vitrinos bei kelių Palangos botanikos parke išpjautų medžių. Teismas turės nulemti ir tolesnį kito įtariamojo, kaip manoma, gintaro vagystės idėjos autoriaus ir nusikaltimo organizatoriaus Lino Mileškos (32 m.) likimą. Netikras L. Zavadskio brolis L. Mileška šiuo metu gydomas Utenos psichiatrijos ligoninėje. Šios ligoninės Ekspertiniame skyriuje jam buvo atlikta stacionari psichikos ekspertizė. Specialistai nustatė, kad nusikalsdamas Linas Mileška negalėjo nei suprasti savo veiksmų, nei jų valdyti, tai yra buvo nepakaltinamas. Kontroliuoti savo veiksmų vyriškis negali ir dabar, todėl ekspertų išvadose rekomenduojama, kad teismas pripažintų įtariamąjį nepakaltinamu ir skirtų priverstinį gydymą. L. Zavadskio psichinė būsena netikrinta, mat tam nerasta jokio pagrindo. Nors vaikinas anksčiau buvo stipriai susitrenkęs galvą, tačiau nebuvo įrašytas į psichiatrų įskaitą. Pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą Laurui Zavadskiui gresianti laisvės atėmimo bausmė - iki 7 metų.
Vagys įruošė kliūčių ruožą
Priminsime, jog pastarąjį kartą Saulės akmuo buvo pagrobtas iš Palangos gintaro muziejaus 2002 metų rugsėjo 9 dieną. Vagys iš anksto pasirūpino, kad jiems nesukliudytų nei muziejaus budėtoja, nei tą naktį ten nakvojęs būrelis poilsiautojų, todėl virvėmis ir vielomis prie kitų konstrukcijų priraišiojo visas išorines pastato duris, kad užkaukus signalizacijos aliarmo sirenoms niekas negalėtų išeiti laukan. Ne ką menkesnį darbą nusikaltėliai nuveikė ir muziejaus prieigose - nupjovė kelis medžius, jais užvertė į muziejų vedančius keliukus, ištempė tarp medžių vielas bei lynus ir ant kelio užmaskavo metalines plokštes su smaigais. Visa tai turėjo užgaišinti į muziejų skubančius policijos pareigūnus ir palengvinti vagišiams pasislėpti. Į muziejaus antrojo aukšto balkoną broliai pateko į sieną atrėmę kopėčias. Prie balkono turėklų jie pririšo ir žemyn nuleido storą virvę - pasiruošė kelią žaibiškam atsitraukimui. Išdaužę balkono durų stiklą nusikaltėliai, kaukiant signalizacijai, nubėgo į salę, kur buvo eksponuojamas Saulės akmuo, sudaužė vitriną, kurioje jis buvo eksponuojamas, ir pagrobę gintaro luitą pabėgo. Visi paspęsti spąstai gerokai sutrukdė pareigūnams operatyviai atvykti prie muziejaus, todėl pėdsekys šuo persekiotojus nuvedė tik iki jūros tilto, kur pėdsakai dingo.
Susigundė premija
Teisėsaugininkai postringavo, kad Saulės akmuo pagrobtas pagal specialų užsakymą, ir pranašavo, jog jis bus išgabentas į užsienį, tačiau šios prognozės nepasitvirtino. Vagystės byla greičiausiai dar ilgai būtų likusi visiškai "juoda", jei, kaip vėliau paaiškėjo, jokio plano, kaip realizuoti grobį, neturėjęs vagystės organizatorius Linas Mileška nebūtų susigundęs LNK televizijos pasiūlyta 20 000 litų premija už vertingą informaciją apie dingusį akmenį. Nors tuo metu buvo skelbiama, kad per 3,5 kilogramo sveriančio gintaro luito vertė apie 1,5 milijono litų, Linas nusprendė, jog geriau žvirblis rankoje, ir paskambino muziejaus darbuotojams, teiraudamasis, ar, be žadėtosios premijos, dar gaus kokį papildomą atlyginimą. Po kelių kontaktų gruodžio mėnesio 6 dieną vyriškis atnešė į muziejų sveikut sveikutėlį Saulės akmenį, gavo iš LNK žinių tarnybos vadovo rankų garantinį raštą bei žadėtą atlygį grynaisiais ir... pateko automatais ginkluotiems policijos pareigūnams į rankas. Apklausiamas sulaikytasis atkakliai tvirtino Saulės akmenį radęs prie šiukšlių konteinerio kažkuriame Klaipėdos kieme, tačiau teismas leido vyruką suimti. Netrukus buvo įtarta, kad vagiant gintaro luitą bendrininkavo ir Lauras Zavadskis, kuris po dešimties dienų taip pat buvo sulaikytas. Pagrindiniu įkalčiu tapo per kratą surastas L. Zavadskio batas, kuri avėdamas jaunuolis buvo užmynęs ant prie muziejaus augančio rožių krūmo ir nulaužęs šakelę. Mėnesį praleidęs už grotų L. Zavadskis prisipažino ir pradėjo duoti parodymus.
Pirmasis pagrobimas - amžiaus vagystė
Ilgą laiką Palangos gintaro muziejuje vietoj Saulės akmens buvo eksponuojama tik jo nuotrauka, tačiau lankytojai ir vėl gali juo gėrėtis. Į muziejaus apsaugos sistemą papildomai investuota apie 100 000 litų, salėse sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros, visame pastate įrengti judesio, o vitrinose - smūgio davikliai. Tačiau ar šių priemonių užteks apsaugoti Saulės akmenį nuo trečiojo pagrobimo? Mat apsaugos priemonės jau buvo tobulinamos, kai Gintaro muziejuje buvo apvogtas 1990 metų lapkričio 3-iosios naktį. Kadangi tuomet taip pat veikė ne profesionalai, galima tik spėlioti, kas atsitiktų, jei gintaras parūptų savo srities specialistams. 1990 metų gintaro kolekcijos vagystė buvo pirmasis platų atgarsį visuomenėje sukėlęs nusikaltimas po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Ilgapirščiai tuomet pasisavino 77 gintaro muziejaus eksponatus. Muziejų tuomet apvogė du po 21 metus teturėję jaunikaičiai: palangiškis Arūnas Ulevičius ir jurbarkietis Artūras Čimielius. Vaikinai apsižiūrėjo, kad muziejuje nėra signalizacijos, užraktai primityvūs, o sargas - devintąją dešimtį pradėjęs senolis. Buvo sutarta, kad A. Ulevičius į muziejų nueis darbo laiku kaip lankytojas ir pasislėpęs pasiliks nakčiai, o vėliau su dviem dideliais krepšiais ir kirvuku atėjęs A. Čimielius perduos sutartą ženklą prožektoriumi ir, jei viskas bus gerai, sulauks atsakymo degtukų blykstelėjimais. Tačiau viduje buvęs vaikinas pastebėjo laidus lango staktoje ir juos parodė išorėję likusiam bičiuliui. Šis, pamanęs, kad signalizacija vis dėlto yra, nuėjo šalin tikėdamasis, kad Arūnas sulauks ryto ir tuomet išeis drauge su lankytojais. Tačiau A. Ulevičius atsidarė langą ir iššokęs laukan pasivijo draugą. Vyrukai nutarė palaukti, kol atvažiuos tuomet dar milicija vadintų pareigūnų ekipažas. Tačiau aplinkui buvo stebėtinai ramu. Tada porelė per tą patį langą sulipo atgal į muziejų, stebėtinai lengvai kirvuku išlaužė antrojo aukšto salės duris, atidarė eksponatų vitrinas ir į krepšius susikrovė eksponuotą gintarą. Kitą dieną savo grobį jie patikimai paslėpė Jurbarke, o po to ant Nemuno kranto sudegino nusikaltimo metu vilkėtus rūbus bei krepšius, kuriais išsinešė gintarą, o kirvuką bei prožektorių sumetė į upę. Vėliau vaikinai pavogtą kolekciją už 80 000 rublių pardavė pažįstamam Rimui Stulgaičiui, kuris iš karto sumokėjo 20 000 rublių, o likusius pažadėjo atiduoti realizavęs gintarą. Kitu vogto gintaro savininku tapo Aidas Barzdaitis, pagal įgaliojimą su teise parduoti perleidęs A. Ulevičiui savo automobilį. Pavogtosios kolekcijos ieškojo didelis būrys pareigūnų, VRM buvo sudaryta operatyvinė grupė iš labiausiai patyrusių Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus Kriminalinės paieškos valdybos darbuotojų. Laikraščio "Respublika" redakcija skyrė 10 000 rublių premiją tam, kas padės surasti nusikaltėlius. Beieškant pavogtų gintarų ne kartą buvo patraukta klaidingais pėdsakais, niekuo negalėjo pagelbėti ir pačias fantastiškiausias versijas piršę ekstrasensai. Siūlo galas buvo užčiuoptas, kai į pareigūnų akiratį pakliuvo vilnietis Vladas Mikalauskas, domėjęsis, kas pirktų gintaro. Apžiūrėjęs pirkėjais apsimetusiems pareigūnams tarpininko atneštus pavyzdžius Dailės muziejaus specialistas net aiktelėjo atpažinęs Saulės akmenį. Įtariamasis buvo sulaikytas po sudėtingos operacijos prie sostinės "Nemuno" parduotuvės. V. Mikalausko automobilio bagažinėje ir salone surastas visas pagrobtas gintaras. Maždaug po savaitės pareigūnams įkliuvo A. Ulevičius ir A. Čimielius, o kiek vėliau - pradžioje besislapstę A. Barzdaitis bei R. Stulgaitis. Už valstybinio turto grobimą itin stambiu mastu A. Ulevičių Aukščiausiasis Teismas nuteisė kalėti 12, o A. Čimielių 11 metų ir konfiskavo po pusę abiejų turto. V. Mikalauskas gavo 3 metų lygtinę bausmę ir buvo priverstinai įdarbintas. Tuomet teismo kompleksinė menotyrinė-prekinė ekspertizė atgautąją kolekciją įvertino daugiau kaip pustrečio milijono rublių.
Pasvėrė ir išmatavo
Ir šiemet, per tą laiką, kol Saulės akmuo "ilsėjosi" teisėsaugininkų globoje, pasirūpinta jį iš naujo paverti, išmatuoti bei įvertinti. Atliekant menotyrinę prekinę ekspertizę Lietuvos metrologijos inspekcijoje vienintelėmis Lietuvoje šveicarų gamybos ypatingo tikslumo elektroninėmis svarstyklėmis nustatyta, kad Saulės akmuo sveria 3,526 kilogramo. Svarstyklės, pastatytos ant labai lygaus pagrindo, pačios susibalansuoja ir, maždaug valandą pabuvusios aplinkoje, kurioje bus sveriama, gautus duomenis perduoda į spausdintuvą, o šis išspausdina atsakymą, nurodydamas svėrimo laiką, svarstyklių tipą ir daikto masės išraišką. Gautas rezultatas nuo anksčiau muziejininkų paprastomis svarstyklėmis užfiksuotų parodymų skyrėsi tik 2 gramais. Kiek ženkliau nuo ankstesnių skyrėsi kitų išmatavimų duomenys, mat aukštis, ilgis ir plotis buvo matuojami japonišku slankmačiu. Saulės akmens aukštis - 19,7, ilgis - 21,3, plotis - 15 centimetrų. Trečias pagal svorį Europoje apvalios formos gelsvos spalvos gintaro luitas nusileidžia tik saugomiems Vokietijoje ir Karaliaučiuje (Kaliningrade). Kaip jau minėta, Saulės akmuo įvertintas 850 000 litų, tai yra beveik perpus mažiau nei buvo manoma. Tačiau jis tebelieka vienas iš vertingiausių Palangos gintaro muziejaus eksponatų.
