Daugelis tautų mirusiuosius laidodavo ir tebelaidoja ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laiko tarpui. Senovės graikai, zoroastriečiai, musulmonai mirusiuosius laidodavo trečią dieną po mirties, o romėnai mirusiųjų kūnus sudegindavo dažniausiai aštuntą dieną.
Senais laikais medicina dar nebuvo tiek išsivysčiusi, nežinojo tokių žmogaus būsenų, kaip koma, katalepsija ar letargija, todėl pasitaikydavo daug atvejų, kai nelaimingiesiems būdavo klaidingai konstatuojama. Asmenys, laikomi mirusiais, būdavo gyvi palaidojami. Sunku įsivaizduoti košmarą, kurį pergyvendavo žmonės, pabudę savo paskutinėje buveinėje. Taigi laidojimai tais laikais kėlė didžiulį pavojų.
Stengiantis išvengti klaidų, pradėta skirti didesnę reikšmę puvimui, kuris tapo nenuginčijamu mirties įrodymu. Jeigu kūnas pradeda irti, tikrai nebėra ko laukti, nes tai oficialus fakto nustatymas. Kai ištikdavo mirtis, kūnas privalėjo būti laikomas dar savaitę nuo akivaizdžios mirties dienos. Taip buvo galima išsiaiškinti, yra gyvybės ženklų ar ne. Dažnai mirusiam nupjaudavo pirštą. Kraujavimas rodydavo, kad žmogus dar ne miręs.
Karstas su kvėpavimo įranga
Galiausiai kilo mintis pagaminti "saugų karstą". Jis turėjo būti pagamintas taip, kad jame gulintis asmuo galėtų duoti signalą apie savo gyvastį arba net pats jį atsidaryti. Visiems pritariant, 1862 metais F. Vesteris pagamino pirmą tokį karstą. Įsivaizduokite daugiau ar mažiau tobulą įtaisą, kuris, pro per žemes pravesto vamzelio vidų, siūlu jungia mirusiojo rankų ir kojų pirštus su lauke esančiu varpeliu. Esant net silpniausiam rankos ar piršto judesiui, varpelis perduoda signalą, kad užkastas asmuo gyvas. Gudriai sugalvota, ar ne?
Buvo įsteigta nauja, speciali kapinių tarnyba - tiems, kurie atsibustų ir būtų išgirsti. Į karstus pradėta dėti tikra pagalbos įranga: žvakė ir degtukai pasišviesti, taip gi nedidelis plaktukas stikliniam karsto dangčiui sudaužyti.
Paskutinis, ne mažiau išradingas karstas buvo patentuotas Dž. Tuleno. Jis buvo aprūpintas baterija. Lemputė viduje galėjo šviesti iki 150 valandų, o mirusysis privalėjo būti užkastas labai plonu žemių sluoksniu. Bent kiek karste sujudėjus, įranga suveikdavo ir nustumdavo dangtį, o atsigavęs asmuo galėdavo nors ir atsikelti. Jeigu palaidotas žmogus tikrai miręs, tai kai tik jis pradėdavo gesti, lakmusinis popierius pakeisdavo savo spalvą, tuo patvirtindamas mirtį.
XX amžiaus pradžioje nustota gaminti "saugius karstus". Pirmasis pasaulinis karas paliko per daug mirusiųjų, kad jų gimtosios šalys pasirūpintų išsiaiškinti nelaimingus apsirikimus.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje Anglijoje buvo sukurtas aparatas, galintis fiksuoti silpniausius širdies elektrinius impulsus. Per pirmą bandymą morge tarp mirusių buvo aptikta dar gyva mergina.
Numirėlis nusižudė
Istorija žino daug atvejų, kai būdavo palaidojami gyvi "lavonai". Deja, ji žino tik tuos faktus, kurie vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis išaiškėdavo. 1819 metų sausio 11 dienos laikraštyje "Journal General" buvo rašoma apie gyvo "numirėlio" savižudybę. Tais metais baronas Hornsteinas susirgo letargija. Artimieji pagalvojo, kad jis mirė. Atvykęs gydytojas tai patvirtino. Šeima suruošė laidotuves. Baronas buvo iškilmingai palaidotas šeimos mauzoliejuje kapinėse. Tačiau velionis atsigavo iš letargijos, pajėgė atkelti savo karsto dangtį ir išlipti. Rūsys buvo erdvus, bet sandariai uždarytas. Baronas negalėjo iš jo išeiti, tad valandų valandas leido šalia savo mirusių artimųjų karstų. Hornsteinas išprotėjo ir savo dienas baigė susiknežinęs galvą į mauzoliejaus sienas. Keli kapinių darbininkai, įpareigoti tvarkyti kapus, atidarę jie rado kruviną barono kūną ties rūsio durimis.
Italų poetas Frančeskas Petrarka (1304 - 1374) būdamas keturiasdešimties metų sunkiai susirgo. Kai jis kartą neteko sąmonės, jį palaikė mirusiu ir ketino laidoti. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to jis dar pragyveno 30 metų!
O rusų rašytojas Nikolajus Gogolis? Jis visuomet bijojo būti palaidotas gyvas. Po žmonos mirties rašytojas susirgo ir nebeatsigavo. Jį palaidojo vienuolyno kapinėse. 1931 metais bolševikai nutarė kapines panaikinti. Jie ekshumavo N. Gogolio kūną. Pasakojama, kad karsto apmušalai buvo apdraskyti, o jis pats gulėjo ant šono.
XIX amžiaus pabaigoje Miunchene mirė Berta Hemmling, būdama aštuntą mėnesį nėščia. Moteris buvo palaidota miesto kapinėse. Kitą dieną po jos laidotuvių atsitiktinis praeivis įspėjo sargą girdėjęs duslius smūgius, sklindančius iš kapo. Vietinė valdžia sutiko, kad karstas būtų iškastas. Jį atidarė parapijos kunigo, teisėjo ir policijos karininko akivaizdoje. Nukeltas karsto dangtis iškėlė aikštėn visą dramos siaubingumą: palaidota gyva jaunoji moteris pagimdė kūdikį karste, tačiau jame abu užduso.
O šis atvejis - keistas sutapimas. XVII amžiuje vieno studento ekshumacijos metu Paryžiaus kapinėse aptiktas keistas dalykas. Velionis, palaidotas prieš šimtą metų, buvo apkandžiojęs savo ranką ir, bandydamas išsivaduoti, nagais apdraskęs karsto dangtį. Iš tikrųjų, ant nelaimingo jaunuolio kapo nukalta akmeninė ranka turėjo tokius pat apkandžiojimo ženklus kaip ir jo lavonas! Keistas sutapimas sukėlė didžiulį triukšmą ir sukrėtė.
Negalima griežtai teigti, kad visi "gyvieji lavonai" taip ir nukeliaudavo Anapilin... Štai Mogiliovo kaimo gyventoja Nadežda Lebedina užmigo 1954 metais po aštraus ginčo su vyru. Atsibudo tik 1974-aisiais. Gydytojai nustatė, kad ji absoliučiai sveika.
O štai 1976 metais Serbijos miestelio lavoninėje sargą ištiko širdies smūgis. Vienas "numirėlis" staiga atsisėdo ir paprašė užsirūkyti! Laimei, jo nespėjo palaidoti.
Dabar jau žinoma, kad letargija - liguisto miego būsena, iš kurios neįmanoma pažadinti. Tai būsena, kai sulėtėja visų organizmo medžiagų apykaitos procesai, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos dirgiklius. Jos priežastys dar ne visai išaiškintos. Ypač sunkios letargijos būsenos ligonis tarytum miręs -išblykšta ir atšąla oda, akių vyzdžiai nereaguoja į šviesą, dėl labai mažo kraujospūdžio sunku užčiuopti pulsą, kvėpavimas labai retas.
