Rusai turi stiprų autoironijos jausmą – tai matyti ir Nikolajaus Klimontovičiaus esė, kuri buvo išspausdinta Rusijos dienraštyje „Nezavisimaja gazeta“. Bet perskaičius šį šmaikštų tekstą lieka neramios emocinės nuosėdos – gal tai ir yra tas žvirbliu paleistas, o jaučiu grįžtantis žodis?
Nikolaj Klimontovič: Pamilkite mus už tai, kad esame rusai
Jau įpratome, kad mes, rusai, daugiausia esame vyžoti žmonės: provincialai, neišauklėti, su netikėtais polinkiais į susižavėjimą ir į ašaras – ir mažai patrauklūs visų pirma sau. O paskui ir visoms kitoms mus supančioms tautoms. Mes netgi tuo truputį didžiuojamės, kad esame ne tokie kaip visi. Tačiau ir mūsų išdidumas savotiškas bei paradoksalus. Todėl, kad tuo pačiu metu mes nepaprastai džiaugiamės, maloniai nustebę, kad mus myli Žydrosios pakrantės oficiantai – už tai, kad dideliais kiekiais geriame prancūzišką šampaną, ir už dosnius arbatpinigius.
Ką padarysi, yra tokių šalių, kur į mūsų turistus žiūri kreivai. Kitose vietose mus myli ne taip smarkiai, tačiau dažniausiai pakenčia, geriausiu atveju stengiasi nepastebėti. O būna ir taip, kad laiko Indijos ar Kenijos kalėjimuose ar sodina į šveicariškas belangės už nešvarių, jų supratimu, mafijos pinigų plovimą. Jie visuose savo kantonuose daug kuo vis dar mūsų specifikos nesupranta ir lyg niekur nieko leidžiasi į susirašinėjimą su mūsų teisėsaugos organais. Juos juk mokykloje mokė, kad vis dėlto rusai – iš Dostojevskio ir Gagarino tėvynės, taigi taip pat turi suprasti, kad vogti negražu.
Ne, ne tokios retrospektyviai literatūrinės ir neištikimos meilės mes trokštame. Mes norime, kad mus suprastų. Kad vertintų mūsų savitą dvasingumą. Ir kad truputį bijotų. Bent jau mūsų sutelktumo. Kai mumis ne per daugiausia žavimasi, mes pykstame, ieškome priešiškų kėslų. Kartais mūsų žmogui, kaip ir kiekvienam nemylimam infantilui, ateina į galvą mintis: jei būčiau, pavyzdžiui, amerikietis – tai mane visi tikrai mylėtų. Nieko panašaus.
Amerikiečiai dėl šito taip pat turi nemažų problemų. Amerikiečiai, kitaip nei mes, savo mase labai patinka patys sau – nė nemirktelėję. Jie savimi taip pat labai didžiuojasi, tačiau ne dėl metafizinių, bet dėl gana žemiškų priežasčių: didžiuojasi vėliava, istorija, konstitucija su jos penktąja pataisa, žmogaus teisėmis, galia ir dantimis. Ir štai šių simpatiškų vaikinų, pasirodo, nepelnytai nemyli beveik visame pasaulyje. T.y. pirmajame pasaulyje nemyli prancūzai, šaiposi britai, trečiajame pasaulyje tiesiog nekenčia Egipte, Maroke ir Saudo Arabijoje, manydami, kad Amerikos prezidentas kur kas mažiau simpatingas nei, sakykim, Osama bin Ladenas. Na, o antrajame pasaulyje – mūsų ir jūsų – jausmai amerikiečių atžvilgiu taip pat dvejopi: mėgstame ten važinėti, žiūrėti jų filmus, žaisti už NHL, o šiaip – visai ne.
Tačiau to maža, visai neseniai kai kurie iš amerikiečių pradeda jausti beveik rusišką nemeilės sau sindromą. T.y. pasirodė mums pažįstami moralinio mazochizmo, intelektualinės saviplakos ir apokalipsiškumo požymiai. Esą uraganai Meksikos įlankoje – Dievo bausmė. Ir apskritai Amerika pasmerkta. Tai net ne tauta, o įvairių kultūriniu ir etniniu požiūriu skirtingų žmonių grupių su nepanašiais tikslais konglomeratas. O didžioji amerikietiška svajonė, garsiojo lydymo katilo raugas, kai paskutinis tinkamo amžiaus juodaodis esą gali tapti prezidentu, blogiausiu atveju – laimėti milijoną loterijoje, nesąmonė ir kvailystė, taigi duokit socialinę pašalpą ir nusišluostykite savo dryžuota vėliava. Žinoma, nemandagu.
Ir štai amerikiečių elitas, kaip ir mūsiškis čia, Rusijoje, susijaudinęs. Kodėl mūsų taip nemyli? Už ką? Reikia skubiai vykti į Artimuosius Rytus ir atverti akis musulmonų liaudžiai. Reikia propaguoti amerikietiškas vertybes ir visokeriopai gerinti Amerikos įvaizdį…
O ką mes, kuo mes blogesni? Pas mus taip pat klesti jaunatviškas antiglobalizmas, nors mus strategiškai ir sieja kovos su tarptautiniu terorizmu klausimai. Kaip šitaip mus pamiršo šioje pasaulinėje idėjinėje kovoje? Apmaudu. Galbūt todėl, kad mūsų idėjos per pastaruosius metus išseko, netekome su kuo kovoti. Štai šaltojo karo laikais, kai, atrodė, mes tuoj tuoj pastatysim komunizmą, kaip gražiai su mumis kovojo... Esą rusai eina. O mes jiems Boriso Jefimovo karikatūra „Krokodile“ per veidą – tylėk, dėde Semai, mes viską apie tave žinom. Mūsų dramaturgas Henrikas Borovikas literatūros ir teatro priemonėmis demaskavo visas jūsų piktžaizdes. Ir, beje, tuomet mes didžiavomės savimi kur kas daugiau, nuoširdžiai dainavome „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“, o niekingi eilėraštukai „Sudie, o Rusia nesiprausus“ (vertė Jonas Graičiūnas – red.) buvo leidžiami išimtinai su monarchiška žinia.
Dabar ir mes jau nebe tie. Ir kas ką užkrėtė beviltiškumo nuodėme – mes amerikiečius ar jie mus? Bet jie bent kepurnėjasi, o mes „pasaulinėje idėjinėje kovoje“ visai nuleidome rankas. Nei pirmyn, nei atgal. Ir Bushas jaunesnysis mums ne pavyzdys, ir Mao idėjos neprigijo. Savo tarybinį marksizmą su jo istorijos dialektika sumovėm, jaunimas vis labiau studijuoja vadybos mokslą, taip pat teisę, dalyką, kuris pas mus visada aktualus. Bet svarbiausia, svarbiausia, kad mus ir amerikiečius kankinantis jausmas panašus: už ką, kodėl, juk mes štai kokie dideli? Štai, sakykim, lenkai, kiek mes jiems gero padarėme, vietoj sugriautos Varšuvos pastatėme stalininį daugiaaukštį, ką jau kalbėti apie latvius ir lietuvius. Bet – neįsigilina, iškraipo istoriją, savo jaunųjų piliečių nenori mokyti mūsų tiesos, reikalauja kompensacijų ir atsiprašymų. Kad mes patys, taip sakant, išeitume į aikštę ir patys save, kaip karininko našlė, pavadintume okupantais. Vieni tik armėnai mus dar pakenčia, bet ir tai veikiausiai gruzinų pykčiui.
O juk visa tai neteisinga – šita visuotinė, kažkokia nevisavertė meilė mums. Turime daug laukų ir upių. Tiesa, dauguma jų apnuodyti, bet už tai jų daug. Turime jauną šviežią kapitalizmą, oligarchus futbolininkus, Sibirą lobyną, ikrus, svetingumą ir užguitą garbę. Vien mūsų Maskva sunaudoja visko tiek, kiek visa likusi šalis. Joje galų gale gražu kaip Šanchajuje. Pamilkite mus, mes atiduosime viską iki paskutinio futbolo klubo. Bet pamilkite mus tokius, kokie esame. Žinoma, galima šiek tiek ir pakibinti, mes sutinkame, mes ir patys pasikibinsime. Todėl, kad nebeliko daugiau jėgų būti nemylimiems. Pamilkite mus geruoju. Arba mes...
