Naujausią brolių Coenų gaminį “Nepakenčiamas žiaurumas” taip lengvai suvartojau, kad net neatsirūgau. Vietomis net nuobodus filmo lengvumas kažkodėl buvo netikėtas. Kita vertus, ko norėti iš romantinės komedijos? Nemanau, kad kino genijais vadinamas brolių duetas labai patenkintas paskutiniu savo kūriniu. Nebent tikslas buvo krūva pinigų, kurią neabejotinai surinks kino platintojai. Pavardės, figūruojančios reklaminiuose plakatuose, patikimai apdraudžia.
“Puikus” aktorių duetas tikrai žaviai pasidalijo veiklos barais. Vaidina ir patraukliai esą žilstelėjęs George’as Clooney. Aktorius tikrai vykusiai įkūnijo dėl ciniško požiūrio į vedybas ir asmeninio žavesio turtus bei šlovę pasiekusį advokatą. Stulbinamai puikiai atrodo, vyriškius patogiose kėdėse pasimuistyti kartkartėmis priverčia ir vaidina vaidinančią Catherina Zeta-Jones. G. Clooney - arklys, traukiantis visą brolių Coenų romantinę komediją, o su puikiosios C. Zeta-Jones vaidmeniu be vargo susidorotų bet kuri iš gausaus pulko Holivudo gražuolių.
Filmas apie cinišką, nieko švento neturintį ir todėl klestintį amerikiečių sluoksnį. Eiliniam vakariečiui ir čia bandoma parodyti, jog nėra ko didžiakrūtes mergužėles glostantiems turčiams pavydėti. Turtuolių ašaros kur kas riebesnės. Apie godumą, kerštą, vartotojiškumą meilėje bei amžiną moteriškumo ir vyriškumo dvikovą Coenai tik pradeda šnekėti ir yra sustabdomi žanro ribų.
Filmas “popkorninis”, tad aštrūs prieskoniai jį tik sugadintų. Vis dėlto tai, kad karjerai visą savo amželį paskyrę žmonės galiausiai supranta, jog vienas laimingu netapsi, spėta pasakyti. Apie egzistenciją susimąstai ir keliuose kadruose, kur nuolat laimintys herojai užsinori tapti aukomis. Bet giliau užgriebta vos keliuose epizoduose, o ir jie gerai užmaskuoti. Paviršutiniškas lengvumas filme supriešinus meilę ir įstatymą (“Love vs Law”) nepalieka iki paskutinės akimirkos.
Vis dėlto Coenų humoras unikalus ir šiam teiginiui net argumentacijos nereikia. Todėl filmas tiesiog spindi romantinės komedijos padangėje. Nors naujovių įžiūrėti nepavyko, tai viena ryškiausių šio žanro juostų. Scenarijus tikrai sunkiai nuspėjamas ir smagiai supintas.
Taikliai pasijuokta ir iš televizijos, besimėgaujančios pačiais intymiausiais neištikimybės epizodais.
Už kelis dalykus režisieriui reikėtų kepštelti per minkštąsias. Kino klišėmis tapusių tipažų net nemėginta išvengti. Ir čia rasim perkreipto veido silpnaprotį samdomą žudiką, kuris pasmerktas nesėkmei, kad ir ko imtųsi. Taip pat liūdėti neleis ir pagrindinio herojaus padėjėjas, nuolankus tarnas ir amžinas mokinys - tradicinis, gerasis buitinis idiotas (jokių aliuzijų į Dostojevskį). Pasirūpinta ir žiūrovo komfortu su kaupu atlyginant neteisingai nuskriaustiems. Už blogus darbus taip pat atseikėjama.
Nors įstatymu mojuodamas pagrindinis herojus muša meilę į vienus vartus, filmui įpusėjus pavargsta ir krinta aukštielninkas. Meile įstatymui grūmojusi seksbomba vieniša verkia lovoje. Tad kas aukščiau? Va čia ir palikta spręsti jums, mielieji.
Iš kino teatro išeisite pailsėję ir gerai nusiteikę.
O “Coca-Cola Plaza” suteikė ir kitokių malonumų. Kristupo Krivicko ir jo puikiosios žmonos Jurgitos noras užeiti pro išėjimui skirtas duris uniformuoto darbuotojo įvykdytas nebuvo. Šiaip savim pasitikintis Kristupo veidelis buvo jau gerokai įraudęs, lūpų kampučiuose blizgėjo. Puikumėlis. Ploju atsistojęs. Nebylus “juk tai AŠ, Krivickas” neišgirstas. Net filmas atrodo geresnis.
