Vida JANKUTĖ
Meilei paklūsta bet kokio amžiaus, bet kokios rasės, bet kokios tautybės, bet kokią religiją išpažįstantys žmonės. Kas jie, tolimų šalių meilužiai, apie kuriuos svajoja dažna lietuvaitė? Ko iš jų laukti ir ko tikėtis? Kelios merginos sutiko pasidalinti savo įspūdžiais iš kelionių.
Romantiškieji italai
Jis dirbo barmenu vienoje Palermo kavinukėje. Užkalbino mane, kai iki mano išvykimo buvo likusios trys dienos. Be jokių užuolankų pakvietė vakarienės. Aš sutikau - vaikinas buvo be galo gražus ir žavingas. O be to, negi išvažiuosi iš šio karštojo pusiasalio neužmezgusi romano? Išeidama iš kavinukės palikau jam nemažus arbatpinigius - dėl visa ko, kad nepersigalvotų.
Vakarienė restorane kažkaip nejučia persikėlė į namus. Kaip ir buvo galima tikėtis, mano kavalierius nieko nelaukęs nuplėšė nuo manęs drabužius, apibėrė karštais bučiniais ir nusivedė į miegamąjį. Tiesa, mano klausymo apie kontracepcijos priemones jis tarsi nesuprato: "Kaip galima galvoti apie tokias smulkmenas tokią šventumo akimirką?" Gerai, kad apie "smulkmenas" pagalvojau aš...
Kai maloniai nuvargę po audringų glamonių ilsėjomės sujauktoje lovoje, italas netikėtai uždainavo svajingą serenadą. "Tai labai graži daina apie mano meilę tau", - paaiškino. Jo atliekamų serenadų klausiausi visą naktį.
Kitą vakarą jis man atnešė butelį gero vyno ir pasakė: "Šitą parvežk savo mamai, kad paskui, kai aš atvažiuosiu pas tave, ji nesakytų: "O, italiano mafijozo. Katastrofa".
"Jis ketina atvažiuoti pas mane į Lietuvą, į Klaipėdą? Ar tai meilė? - svarsčiau. Mano spėliojimai pasitvirtino per paskutinįjį susitikimą.
- Žinai, kartą aš buvau įsimylėjęs, - atviravo mano Romeo. - Viską dėl jos dariau, o jai į tai buvo nusispjaut. Nuo to laiko buvau visiškai abejingas moterims, kol pasirodei tu... Susitarkim, aš atvažiuosiu pas tave į Klaipėdą po trijų mėnesių. Jei tu per tą laiką neįsimylėsi ko nors kito, aš išsivešiu tave į Italiją.
Klaipėdoje šiaip ne taip iškentusi dvi savaites, jam paskambinau. Jis ne iš karto prisiminė, kas aš tokia, o paskui ėmė lementi kažką apie begales darbų ir laiko stoką. Tuo mūsų romanas ir baigėsi.
Išvada. Italai garsėja "švelniosios aistros subtilybių" išmanymu. Jiems svarbus ne pats rezultatas, o merginos užkariavimo procesas. Italai kiekvienai meilikauja taip, tarsi būtų sutikę tą vienintelę gyvenimo meilę. Jie įtikinės, kad svajoja vesti ir susilaukti vaikučių, vienu momentu ir patys nuoširdžiai tikės savo žodžiais. Tačiau jų atlapos širdys tėra nacionalinis ypatumas. Atvėsta jie lygiai taip pat greitai, kaip ir užsidega.
Temperamentingieji prancūzai
Pirma, ką išvydau Paryžiuje, tai buvo jis. Neaukštas, guvus, tamsiais banguotais plaukais - tipiškas prancūzas. Taksi automobiliu jis vežė mane iš aerouosto į viešbutį. Visą kelią nesustodamas plepėjo, juokėsi ir tapšnojo man per petį. Sustojęs prie viešbučio, Anri netikėtai prisitraukė mane artyn ir aistringai pabučiavo į lūpas. Paskui taip plačiai ir nuginkluojančiai nusišypsojo, kad aš, jau ruošusis jam skelti antausį, tik suglumusi šyptelėjau.
Tą patį vakarą mudu klajojom Paryžiaus gatvėmis. Anri temperamentas mane stulbino: jis kiekviename skersgatvyje griebdavo į glėbį ir aistringai įsisiurbdavo į lūpas. Aš jo neatstumdavau - toks veržlumas tarsi atėmė man protą.
Naktis mano viešbučio numeryje buvo audringa ir nepakartojama. Aistra liejosi per kraštus. Jis darbe pasiprašė atostogų ar išeiginių ir mes kelias dienas net neišėjome iš numerio.
Kai aš susiprotėjau, kad esu Paryžiuje ir rizikuoju taip ir likti jo nepamačius, Anri be didelio entuziazmo sutiko mane lydėti. Prie Notr damo katedros panorau pakilti į apžvalgos aikštelę. Prie bilietų kasos kilo pirmasis mudviejų konfliktas: man ir į galvą neatėjo mintis, kad bilietus po 6 eurus privalau pirkti aš. Anri, atrodo, laikėsi priešingos nuomonės, tačiau po ilgokai trukusių debatų bilietus visgi pirko jis. Jo nuotaika aiškiai subjuro, jis daugiau nebesišypsojo, vis žvilgčiojo į laikrodį ir kai tik nusileidom žemyn, nuskubėjo neva tvarkyti kažkokių staiga atsiradusių reikalų.
Vėlų vakarą jis pasirodė viešbutyje ir audringa naktis pasikartojo.
Likusias mano kelionės dienas Anri tik vieną kartelį mane lydėjo į miestą.
Pasiplaukiojimo garlaiviu Senos upe griežčiausiai atsisakė (bilietas - tie patys 6 eurai), o kavinių purtėsi iš tolo. Ir visą dieną niurzgėjo - ar ne laikas grįžti į viešbutį?..
Paskutinę dieną jis pats pasišovė nuvežti mane į aerouostą. Atsisveikindamas pabučiavo tuo pačiu aistringu bučiniu ir... paprašė susimokėti už taksi pagal skaitiklio rodmenį.
Išvada. Prancūzai - nuostabūs meilužiai. Lova - jų stichija, ir jie tai puikiai žino. Todėl ir nevargina savęs meilikavimu merginai. O gal tai dėl nacionalinio prancūziško godumo? Nesitikėkite, kad paryžietis meilužis užtikrins jums puikų, nerūpestingą, kad ir savaitę trunkantį gyvenimą.
Tiesmukiškieji arabai
"Gražuole", - svajingai suokė išvaizdus suvenyrų pardavėjas, prekiaujantis greta mūsų viešbučio Hurgadoje. Nualinta karštos Egipto saulės, aš tik šyptelėjau. To, matyt, užteko. Jis visą dieną prasėdėjo greta manęs paplūdimyje ir nepavargdamas žėrė komplimentus apie mano nežemišką grožį. Aš mandagiai dėkojau ir vis nuimdavau jo rankas nuo įvairių savo apnuoginto kūno vietų. Tačiau per porą dienų kažkaip pripratau prie jo draugijos, nevijau šalin ir palaikiau su juo paprastą pokalbį. Trečią dieną jis paprašė, kad aš po vakarienės išeičiau į gatvę (esą jam į viešbutį eiti negalima) - jis nusiveš mane į savo namus, o ryte atveš atgal. Buvau abstulbinta tokio įžūlumo. Jis visą valandą nenorėjo manęs paleisti, įkalbinėjo, apeliavo į mano sąžinę ir netgi lengvai grasino. Kai aš visgi apsisukau ir nuėjau, pavymui išgirdau savo adresu visą tiradą man nesuprantamų arabiškų keiksmažodžių. Kitą dieną mane pamatęs, arabas demonstratyviai nusisuko ir kažką piktokai burbtelėjo. Atostogos buvo sugadintos - likusiomis dienomis aš net bijodavau praeiti pro suvenyrų prekystalį.
Išvada. Arabams europietės labai patinka. Jie, auklėti musulmoniškomis tradicijomis, mus, "begėdiškai" besikaitinančias saulėje vien su kukliu bikiniu ir nepridengtu veidu, laiko laisvo elgesio moterimis. Mums įprastą koketavimą ir šypsenas jie priima kaip vienareikšmį signalą veikti.
Be jokios romantikos
Su vokiečiu iš Berlyno Robertu susipažinau Turkijoje. Respektabilios išvaizdos, gerokai vyresnis, jis man patiko stabilumo ir patikimumo aura.
Po savaitę trukusios draugystės Robertas prisipažino svajojąs apie žmoną. Jam jau ir jaučiasi esąs visiškai pasiruošęs šeimyniniam gyvenimui: padaryta nebloga karjera, įsigytas jaukus namas, beliko tik smulkmena - susirasti žmoną.
Apie visą tai jis kalbėjo abstrakčiai, be mažiausios užuominos mano adresu. Visą mūsų poilsiavimo laiką Robertas nė žodeliu neužsiminė netgi apie simpatiją man, tačiau kiekvieną rytą jis belsdavo į mano kambario duris ir mes kartu eidavom į paplūdimį, ekskursijas ar tiesiog šiaip vaikštinėdavom po miestą. Atostogoms pasibaigus, tarp mūsų prasidėjo ilgas ir nuobodokas susirašinėjimas SMS žinutėmis: "Labas rytas, linkiu tau geros dienos" - "Ačiū, tau taip pat", ir pan.
Ir staiga... "Tave šiąnakt sapnavau", - perskaičiau žinutėje. Kitoje žinutėje buvo parašyta: "Beveik mėnesį Turkijoje ir dar mėnesį po atostogų aš reiškiau susidomėjimą tavimi. Manau, jog aiškiai leidau tau tai suprasti. Atsakyk tiesiai - tau to reikia?" "Aš negaliu tau atsakyti taip staiga", - pasiunčiau atsakymą.
Aš laukiau tolimesnio santykių vystymosi, laukiau meilės prisipažinimo... Bet mano išsiustas atsakymas tapo paskutiniu žodžiu. Vokietis pasidavė be mūšio. Jo jausmai užgeso taip pat greitai, kaip ir įsižiebė. Išskaičiavimas pasirodė besąs klaidingas.
Išvada. Sulaukę keturiasdešimties vokiečiai vyrai jaučiasi pakankamai "išsilakstę" ir pradeda galvoti apie šeimą. Bet jie ne romantikai. Užuot stengęsi užkariauti jiems patikusią moterį, jie geriau susiras kitą, ne tokią pretenzingą. Niekad nepuola stačia galva, o viską gerai apgalvoja ir pasveria iš anksto. Gal tikrai - jiems paprasčiausiai nenaudinga įsimylėti?
