Artėjanti Kovo 11-oji nejučia paakino atsigręžti į dar nenutolusią Vasario 16-ąją. Žinoma, pirmiausia tai kiekvieno žmogaus savaip suvokiama asmeninė, individuali šventė. Dalis žmonių jaučia vidinį poreikį istorinėse ar tradiciškai su šia diena susietose vietose pabūti drauge su kitais bendrapiliečiais.
Tačiau didžiuma gyventojų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedalyvaujančių viešuose sambūriuose, šiokį tokį šventės dvelksmą gali patirti tik iš radijo ar televizijos laidų.
Šiemet taip susiklostė, kad įvykiai, kurie Lietuvos televiziją žiūrėjusiems žmonėms priminė, jog ta data vis dėlto išsiskiria iš įprastos dienų tėkmės, sukosi apie Vilniaus arkikatedrą. Iškilią misiją vesti tautą į šviesą deklaruojantis visuomeninis kanalas Valstybės atkūrimo dieną prisiminė tik vidurdienį, kai šventovėje prasidėjo televizijos transliuotos šv. Mišios.
Viena iškiliausių Lietuvos istorijos dienų vėl buvo prisiminta vakare – dabar jau koncerto transliacijoje iš Katedros aikštės. Pagrindinis aikštėje susirinkusių vilniečių, o televizijos dėka ir visos Lietuvos sveikintojas buvo savigarbą, moralę ir elementarią pagarbą kitiems seniai pamynęs Vilniaus meras.
Nesunku suprasti, kad pagal šio veikėjo prisiimtą laikyseną kiekvienas viešas pasirodymas jam reiškia visų sutapatinimą su savimi. Esą visi mes – savi, visi mes – tokie patys. Sunkiau suvokti, kaip daugelis žmonių, juolab inteligentų, šviesuomenės atstovų nejaučia, kad taip purve murdoma visa tauta. Argi ne akivaizdu, kad tyliai taikstydamiesi su nežabotu akiplėšos cinizmu pripažįstame jo triumfą prieš prigimtinę žmogiškumo sampratą, prieš iškentėtą tautos ir valstybės istoriją bei jos iškiliausius įvykius.
Vienas tokių įvykių – Kovo 11-oji – jau čia pat. Šios dienos minėjimui platesnį atgarsį, matyt, suteiks Seime įvyksiančio iškilmingo posėdžio transliavimas, nors pastaraisiais metais šventę menkina tai, kad net ir tokią dieną garbių užsienio svečių akivaizdoje politikams nepavyksta atsisakyti sąskaitų suvedinėjimo. Deja, kur kas rečiau tenka išgirsti gilesnę, juolab savikritišką, laisvės laikotarpio analizę ar ką nors panašaus į bandymą nužymėti strategines valstybės raidos gaires.
Tikriausiai nereikia labai stebėtis, kad ir praeities pamokos, ir perspektyvos apmąstymas yra nepatrauklios temos tiek valdantiesiems, tiek ir opozicijai. Tarsi ant sūpynių pozicijomis keitęsi konservatoriai ir socialdemokratai per kelerius pirmuosius nepriklausomybės metus savo valdžios bastionus stiprino uoliau, negu klojo patikimus valstybės ir visų žmonių gyvenimo pamatus.
Pirmieji neapgalvotai, nenumatę perspektyvos, skubėjo sugriauti žemės ūkį. Antrieji, sukūrę EBSW aštuonkojį, sunaikino pramonę ir bankus. Pastarasis skandalas dėl aukštiems pareigūnams neva mokėtų EBSW atlyginimų vėl pajudino Seimo komisijos numarintą bylą.
Regis, labai iškalbinga yra buvusių ir dabartinių įtakingų valdžios žmonių reakcija į JAV kalėjime sėdinčio EBSW eksprezidento Gintaro Petrikio pareiškimus. Anekdotas! Mes nediskutuojame su kaliniais ir nepažįstame jų!
Vertimas į suprantamą kalbą, manau, galėtų atrodyti maždaug taip: kad ir ką, vaikine, kalbėtum, mūsų nepajudinsi. Mes nesibodėjome tavo nešvaraus delno, mitome iš jo net pakeliui į Vatikaną. Tačiau viskam – savo laikas. Nekliudydami tau mulkinti žmones ir plėšti valstybę, mes ne tik naudojomės tavo nusikalstamos veiklos vaisiais, bet ir kūrėme sistemą, kuri kaip skydas gintų mus nuo teisingumo. Mes sugebėjome pasiekti, kad teisėsauga tarnautų mums, todėl šiandien net akivaizdžiausią melą, kaip bendrovės „Alita“ privatizavimo atveju, galime pateikti tautai tarsi šventą teisybę.
Manau, kad asmeninis patyrimas leidžia man daryti tam tikrus, iš pirmo žvilgsnio sarkastiškus ar net hiperboliškus apibendrinimus – prieš trejus metus, kaip valstybės vadovas pareikalavęs imtis realių veiksmų prieš kontrabandą, korupciją, pareigūnų savivalę ir biurokratizmą, į sistemos monolitą atsitrenkiau ganėtinai skaudžiai.
Mano paraginti prokurorai iš gilių stalčių ištraukė daugiau kaip pusę metų ten gulėjusią kontrabandininkus dangstančių teisėjų bylą. Atleidau keturis teisėjus, o išaiškėjus nusikalstamai netvarkai Nacionalinės mokėjimų agentūros darbe pareikalavau, kad būtų atleistas ir jos vadovas.
Nebijau pasakyti, kad ne be mano pastangų šiokį tokį pagreitį buvo įgavusi paežerių žemės grobstytojų byla. Išreiškiau savo poziciją ir dėl Policijos departamente vyravusios atmosferos, leidusios net generalinio komisaro žmonai tarsi savo rankinėje raustis įstatymo saugomoje Asmens duomenų bazėje.
Gerai parengto atsakomojo sistemos kirčio sulaukiau atskleidęs savo sprendimą keisti Valstybės saugumo departamento vadovą. Kas vyko toliau, dar gyva žmonių atmintyje. Verčiau pažiūrėkime, kokie pokyčiai mano paminėtose sferose vyko per pastaruosius dvejus metus.
Ne per seniausiai pasigirdo griežti aukštų valstybės pareigūnų pasisakymai teismų adresu. Kad teismų sprendimai – ne šventa karvė, kaip dar neseniai buvome tikinami, dabar prabilo ir Seimo vadovas, ir net Konstitucinio Teismo pirmininkas. Teisėjai staiga pajuto ir reiklų valstybės vadovo dėmesį.
Ar reikia priminti, kad tokį įtakingųjų susirūpinimą dėl teismų patikimumo sukėlė ne kas kita, kaip vienas plačiai nuskambėjęs Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuris daugelį privertė kitomis akimis pažiūrėti į absoliučios teisybės aureolę, iškeltą virš Konstitucinio Teismo?
Tuo tarpu šis teismas, tam tikrais atvejais sugebantis pasitelkti net konstitucines dvasias, ėmė delsti, kai buvo paprašytas išaiškinti, ar laikinųjų Seimo komisijų sudarymo tvarka neprieštarauja Konstitucijos nuostatoms. Mat šiuo atveju garbiajam teismui galbūt tektų pripažinti opozicijos teisę tirti vieno gerai žinomo viešbučio privatizavimo aplinkybes.
Prieš porą metų nutildyta žemės grobstymo tema siejasi su šiandieninėmis realijomis valdininkų išdalytoje ir išsidalytoje Kuršių nerijoje. Tai, kas vyksta Baltijos pajūryje, yra įtikinanti korupcijos iliustracija, tačiau akivaizdu, kad dabartinė valdžia savo pačios šaknų nekirs. Šia prasme iškalbingos yra net policijos generalinio komisaro skyrimo antrajai kadencijai peripetijos, parodžiusios, kad tie, kurių rankose šiandien sutelkta reali valdžia, turi galimybių dar sustiprinti savo pozicijas.
Antai pretenzijų Vytautui Grigaravičiui iš pradžių neslėpusius premjerą ir vidaus reikalų ministrą į kampą užspeitė pats prezidentas Valdas Adamkus, kai, nelaukdamas teikimo, pareiškė išankstinį palankumą generaliniam komisarui. (Tai, kad V. Grigaravičiaus vadovaujama policija nesugeba užtikrinti gyventojų saugumo ir yra praradusi visuomenės pasitikėjimą, galėtų būti kita platesnio svarstymo tema.)
Šiek tiek anksčiau valstybės vadovas yra garsiai deklaravęs pasitikėjimą pagrindinėse URM ir Valstybės saugumo departamento pozicijose dislokuotomis KGB rezervo pajėgomis.
Kaip tik toks prezidento požiūris leidžia į valstybės gyvenimą vis giliau smelktis svetimai Lietuvos interesams įtakai. Jos egzistavimą, be ką tik paminėtų rezervistų, akivaizdžiai rodo l. e. prezidento pareigas Artūro Paulausko parašu patvirtintas sprendimas uždaryti sovietų struktūrų vykdytas represijas liudijančius archyvus. Panašių pavyzdžių pastarųjų metų Lietuvos gyvenime apstu.
Ne taip seniai nemažą šurmulį valdžios koridoriuose sukėlė klausimas, kokie pinigai į politiką atvedė dabartinį Seimo pirmininką, 1997 metais debiutavusį rinkimuose į prezidento postą? Pratęsiant mintį galima retoriškai paklausti, kas 2000-aisiais į Seimą atvedė dabartinį Darbo partijos lyderį ir net pasodino jį į vieno svarbiausių parlamento komitetų vadovo kėdę?
Dėl Viktoro Uspaskicho šiandien Lietuvoje jau sulaužyta daug tikrų ir butaforinių iečių, tačiau, regis, niekam, išskyrus Liberalų demokratų partiją, neseniai paskelbusią pranešimą „Kas nori apginti Lietuvą nuo KGB?“, nerūpi darbiečių vedlio politinio krikštatėvio A. Paulausko vaidmuo ne tik šioje istorijoje, bet ir kur kas platesniame politikos užkulisių kontekste.
Taip sutapo, kad artėjant 16-osioms Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms platesnę skaitytojų auditoriją pasiekė vieno iškiliausių pastarojo laikotarpio politikų ir eruditų Vaclavo Havelo mintys, išdėstytos straipsnyje „Demokratijai gresia išnykimas“.
„Jau visai netrukus gali susiformuoti jungtinės struktūros, atsirandančios susivienijus politikai, žiniasklaidai ir verslui. Jos įsitvirtins valdžioje, nepaisant to fakto, kad išoriškai funkcionuos visos demokratinės institucijos ir laisvi rinkimai...“
Ar neatrodo, kad kadenciją baigęs Čekijos prezidentas vokiečių dienraštyje „Die Presse“ kalba apie šių dienų Lietuvą?
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
