Irena ZUBRICKIENĖ
Kazlų Rūdos miesto (Marijampolės apskr.) gyventojas Valentinas Dzevinis (49 m.), vos porą mėnesių pabuvęs laisvėje po paskutiniųjų savo "atostogų" už grotų ir vėl nusikaltęs, pareigūnams greitai įkliuvo tik todėl, kad, būdamas girtas ir neapdairus, pats išsidavė.
Anksčiau septynis kartus už įvairius nusikaltimus jau teistas vyras (daugiausia - už chuliganizmą, taip pat - už vagystes, už pasikėsinimą nužudyti) "zonoje" yra praleidęs nemažai savo gyvenimo metų, nes pirmąjį nusikaltimą jis įvykdė prieš daugiau nei 30 metų. Už tai jis pripažintas esąs itin pavojingas recidyvistas.
Šių metų lapkričio 29-osios popietę Valentinas buvo neblaivus ir, paties teigimu, sumanė pasiskolinti pinigų, kad galėtų dar išgerti. Jis patraukė šiek tiek pažįstamo Vytauto Laukaičio namų link. Pabeldęs į duris, Valentinas teišgirdo Vytauto motinos Onos Laukaitienės (92 m.) balsą, kad durų neatrakins ir nieko neįsileis, nes sūnus serga, guli.
Netrukus senutė išgirdo dūžtantį virtuvės langą - per jį su visu rėmu įvirto pusamžis, jai nepažįstamas vyriškis. Įsibrovėlis pripuolė prie Onos, sugriebė ją už kaklo, pradėjo smaugti ir pareikalavo pinigų. Itin garbaus amžiaus moteriškė nepajėgė garsiai rėkti - tik aiškino, kad pinigų neturinti. Tada plėšikas pastūmė senutę ir pargriovė. Šioji, išsigandusi, kad įžūlus nusikaltėlis jos nenužudytų, atkišo prie savęs turėtus 10 litų. Įsibrovėlis atlyžo. Palikęs gulinčią nelaimėlę jis užlipo į antrąjį aukštą, tikėdamasis surasti daugiau vertingo grobio. Kambaryje Valentinas išvydo Onos sūnų Vytautą. Jiedu net nespėjo persimesti žodžiu kitu, kai paskui atpėdino Ona ir išklojo, kokio svečio sulaukusi, o greitai susiorientavę sūnus pradėjo šauktis kaimynų pagalbos. Nusikaltėlis, supratęs, kad jam gali baigtis liūdnai, skubiai nėrė pro kambario duris žemyn ir per tą patį išdaužtą langą išsikepurnėjo į lauką.
Vytautas Laukaitis patikino motiną iš savo kambario girdėjęs kažkokį triukšmą apačioje, tačiau nesupratęs, kas vyksta, o nulipti ir pasižiūrėti nespėjęs, nes dėl invalidumo sunkiai vaikšto - labai lėtai ir tik pasiramsčiuodamas lazdele. Užtat Vytautas jautėsi galįs padėti bent tiek, kad jis puikiai žinojo, kas nuskriaudė jo motiną, nes V. Dzevinį, netikėtai pasirodžiusį jo kambario tarpduryje, atpažino.
Policininkai labai greitai surado įtariamąjį mieste. Jis buvo dar neišsiblaivęs ir ruošėsi pirkti butelį svaigalų - tiesė sugėrovui iš Onos Laukaitienės atimtą dešimtinę. Vyras dar buvo nepardavęs ir Onos stalinio laikrodžio, kurį nugvelbė sprukdamas iš namo.
Teisme Valentinas tikino nenorėjęs nuskriausti ir išgąsdinti Onos Laukaitienės - tenorėjęs pasiskolinti pinigų. Kai močiutė atsisakiusi jam pagelbėti, prireikę jėgos.
Marijampolės rajono apylinkės teismas V. Dzevinio poelgį įvertino deramai - išsiskyrusiam, nedirbančiam ir nusikalsti vis linkstančiam recidyvistui paskyrė puspenktų metų laisvės atėmimo bausmę ir paliko suimtą, kaip ir buvo iškart po įvykio. Teisėjas Nerijus Brinevičius, priimdamas nuosprendį, atkreipė dėmesį ir į tai, kad teisiamasis net per teismo procesą nesugebėjo atsiprašyti nukentėjusios senutės, nesigailėjo, bandė švelninti įvykio aplinkybes.
Nagrinėjant bylą buvo pasidžiaugta garbaus amžiaus Onos sveika nuovoka, energija ir drąsiu noru rasti tiesą. Savo 100-mečio laukianti močiutė atvyko į teismą, davė išsamius parodymus, net ginčijosi su teisiamuoju, kai šis stengėsi kai ką nutylėti.
