Degtinę ir narkotikus - nemokamai
Kai daugeliui šalies gyventojų gresia bedarbystė, padaugėja veiklos benamių gyvūnėlių gaudytojams. Sugaudyti šuneliai nevilties kupinu ir pasigailėjimo nesitikinčiu žvilgsniu stebi savo galabintojus...
Netrūksta ir žmonių, atsidūrusių šeimininkų palikto gyvūno kailyje. Jų niekas nesikėsina "užmigdyti" iš karto - jie patys save negailestingai ir po truputį "migdo". Kiekvieną dieną tam tikrose vietose galima pamatyti pasigailėtinų žmogystų būrelius. Sutinę, išpurtę, pamėlę veidai, virpančios rankos. Šie žmonės teturi vienintelį nemąžtantį rūpestį - jie svarsto, iš kur ir kaip gauti buteliuką ar bent lašelį "ugninio" vandens (ar jo pakaitalo), kurio poreikis liepsnoja visame kūne, o gaisro liepsnas gali užgožti tik naujos tų "lašų" porcijos.
Motina Teresė kadaise prisipažino kiekviename alkoholike matanti Kristaus kančios įsikūnijimą. Tą patį galima pasakyti ir apie narkomanus. Galima paprasčiausiai tėkšti: patys kalti dėl savo kančių! Bet ar išdrįstų kas tą patį pasakyti apie skęstančiuosius? O juk alkoholikai ir narkomanai iš tikrųjų yra tie neatsargūs skęstantieji, kurių niekas negelbsti. Kaip ir skęstantieji, jie yra pavojingi, nes bet kokia kaina kabinasi į bet ką ir gali drauge nusitempti bei paskandinti greta atsidūrusiuosius.
Visi mes pasmerkti gyventi tarp daugybės skęstančiųjų, kurių vieni tik nuolankiai prašo išmaldos, o kiti gali nelauktai ir negailestingai "prisikabinti"... Nėra abejonės, kad didesnis skaičius skęstančiųjų žemyn traukia bei murkdo ir visuomenę bei valstybę.
Neduodami degtinės alkoholikui vargu ar jam padėsime - jis vis tiek bet kokiu būdu gaus tai, be ko nebegali apsieiti. Ne visi alkoholikai ir narkomanai nori gydytis savo ligą. Labai mažai tėra jiems vietų ligoninėse, mažai lėšų, be to, alkoholizmas ir narkomanija - praktiškai neišgydomos bėdos. "Chroniukas" tegali pažaboti savo ligą sutelkęs savo valią bei padedamas gydytojo ar psichologo. O jeigu ligonis nebeturi jėgų, valios ir noro ilgai priešintis?..
Taigi būtina įsteigti alkoholikų ir narkomanų šalpos punktus, kuriuose nelaimėliai gautų ne tik drabužių ar lėkštę sriubos, bet ir - reguliariai bei nemokamai - taurelę degtinės ar net tam tikro narkotiko dozę. Šitokių "gėrybių" pakankamai konfiskuojama pasienyje. Visa tai būtų galima panaudoti "chroniukams" gelbėti. Ši mintis nėra naujiena. Prieš kokį dešimtmetį nemokamai dalinti narkotikų dozes neišgydomiems narkomanams buvo nutarta keliuose Šveicarijos kantonuose. Panašiai mąstyta bei veikta ir Olandijoje.
Kad į tokį sumanymą kas nors atkreiptų dėmesį Lietuvoje - vis dėlto maža vilties. Nors daugelis dabartinių Lietuvos politikuotojų mėgsta ramstytis ir dangstytis krikščioniškosiomis vertybėmis, bet jie visiškai nesiruošia nuimti "Kristaus kančios įsikūnijimų" nuo kryžiaus... "Mineraliniais vandenimis" užsiėmusių veikėjų visiškai nejaudina visokių skysčių jau paveiktų žmonelių kančios. Bet kai Lietuva "prisijungs prie Šengeno", visai dings valstybių sienų užtvaros. Atvira Europos erdvė lyg prausyklos kempinė traukia, siurbia iš Lietuvos policijai gerai žinomus, mamyčių numylėtus "geručius" sūnelius, skubančius naudotis visokiais Vakarų Europos kalėjimų patogumais. Pajudės "Šengeno pusėn" ir lietuviškieji "Kristaus kančios įsikūnijimai", kurie dar pajėgs keliauti, kad rastų turtingesnius sąvartynus ir nakvynę po palmėmis, o ne šiluminiuose požemiuose. Ir ten, Vakaruose, galbūt bus įgyvendinta (nors ir pavėluotai) mintis apie tokią pagalbą jiems, kokia neįmanoma Lietuvoje. Nes pas mus įprasta smerkti tik smulkius vargšus - jiems nejaučiama gailesčio: jeigu tik būtų leista, "užmigdytume" visus nelaimingus narkomanus. Bet juk, anot N. Makiavelio, tik stambus engėjas atima bet kokią galimybę jam atkeršyti. Todėl garbstome lyg dievukus tuos, kurie kiekvieną dieną apgrobinėja mus kur kas daugiau nei smulkūs vagišiai. Ir esame pasiruošę už didžiuosius grobuonis net savo galvas guldyti nejausdami jiems nė menkiausio pykčio...
Aleksandras Jakubonis, Marijampolė
