Su “MG Baltic” koncernui priklausančio holdingo “MG Baltic Investment” vadovu, naujienų agentūros ELTA generaliniu direktoriumi Raimondu Kurlianskiu kalbėjomės apie verslą - kas buvo svarbu prieš dešimt metų ir be ko dabar verslininkas negali būti sėkmingas.
R. Kurlianskis sako, kad “esame dar daug ko versle nepasiekę, turėjome išmokti būti kibūs ir greitai reaguoti į situaciją”. Per rekordiškai trumpą laiką turėjom praeiti visą veiklos rinkos ekonomikos sąlygomis kursą. Tai mūsų pliusai Europos Sąjungoje, kurios erdves dar reikės užkariauti.
Kaip pradėjote verslą?
Atėjau į verslą 1992 m. sausio 3 d., palikęs Vilniaus universitetą, aspirantūrą, dėstytojo pareigas. Tuo metu vyko privatizacija už investicinius čekius. Struktūra, į kurią atėjau, “Investicijos fondas” - veikė jau maždaug pusmetį. Ši įmonė buvo suformuota prie buvusios tuometinės Lietuvos biržos ir buvo specialiai skirta pasirengti pirminei privatizacijai ir ją vykdyti. Tada ir prasidėjo tikroji veikla.
Tuometinis verslas veikė pagal principą - nupirkti Rytuose ir parduoti Vakaruose. Ar jūsų verslas rėmėsi tokia pat logika?
Mūsų verslas rėmėsi kitokia logika: vakarietiškomis knygomis, išsilavinimu, analize ir suvokimu, kad akcijų rinka yra perspektyvus dalykas. Buvo aišku, kad mūsų projektai bus ilgalaikiai, daug ilgesni nei veikiantys pagal principą “pirkti ir parduoti”.
Kokių savybių verslininkui tuo metu reikėjo turėti?
Reikėjo azarto, drąsos rizikuoti. Tuo metu nėrėme į Rytų Europai, juolab Lietuvai, nepažįstamą sferą - prekybą akcijomis, įmonių valdymą, bandymą formuoti save kaip akcininkus, savininkus. Teturėjome Nacionalinės Mažvydo bibliotekos siūlomą literatūrą, vadovėlius ir tikėjimą, nuojautą, kad mums pasiseks. Tiesą sakant, nelabai turėjome ką prarasti.
Kokie buvo svarbiausi “MG Baltic“ raidos etapai nuo 1992 m. iki šių dienų?
Pirmasis laikotarpis buvo privatizacija už čekius: daug investicinių čekių, gausybė privatizuojamų objektų, menkas nusimanymas, kokie iš tų verslų gali likti perspektyvūs gana ilgai - 10-20 metų. Rėmėmės skurdžia patirtimi, mokėjimu skaičiuoti ir nepatikrintomis vizijomis, t.y. daugiausia teoriniais modeliais. Tuo metu, kai daug kas jau pirko Rytuose ir parduodavo Vakaruose, mes dar knygas graužėme.
Vėliau keitėsi verslo sąlygos, atsirado įstatymai, kurių visi pamažu ėmė laikytis, stabilizavosi, tapo patikimas litas. Tačiau tai buvo tiek valstybėje, tiek versle perversmų, blaškymosi etapas: buvo Rusijos krizė, bankų krizė ir kt. Šis etapas truko iki to laiko, kai buvo įkurtas koncernas. Koncernas egzistavo ir anksčiau, bet kaip neįvardyta, iki galo nesuvokta struktūra. Įkurus koncerną, prasidėjo naujas etapas - mes pradėjome žvelgti į ateitį. Tačiau visi etapai buvo savaip svarbūs.
Privatizacijoje už čekius dalyvavo ir kitos įmonės, kurios lyg ir sėkmingai dirbo, bet galiausiai bankrutavo. Kas lėmė jūsų sėkmę, kodėl jums pavyko išlikti? Kokias klaidas padarė kitos įmonės?
Manau, mūsų sėkmę lėmė tai, kad mes niekada nerinkome indėlių, nestatėme finansinės piramidės.
Ar nekilo pagundų statyti tą finansinę piramidę matant, kad kiti tą daro?
Nekilo. Matyt, visada veikė tam tikri stabdžiai. Žinoma, norėjome pasiekti kuo daugiau, bet taip pat suvokėme savo galimybių ribas. Finansinė piramidė būtų realių galimybių viršijimas. Verslas negali tiek išplisti, kad pakeltų tokius kaštus. Mūsų polinkis į knygas šiuo atveju pasiteisino, nors kitiems galbūt atrodė keistas, - tokios situacijos buvo aprašytos. Dauguma sužlugusių įmonių nesuvaldė savo verslo: ar neapskaičiavo investuodami, ar vėliau nesuvokė, nesuprato situacijos. Prie jų žlugimo prisidėjo ir tuo metu įprastos partnerių apgaulės, tradiciniai sandoriai su Rusijos partneriais. Kai kas neįvertino kokios nors šakos specifikos, technologijų kaitos. Daug kas tiesiog norėjo šiek tiek pabandyti daryti verslą, o toks požiūris lemia žlugimą. Verslo reikia imtis rimtai.
Kaip keitėsi pačių verslininkų mąstysena?
Manau, kad nuo 1992 m. verslininkų mąstysena pasikeitė. Kai kurie verslininkai pamažu subrendo. Vis dėlto mes turėjome unikalias patirtis - per 12 metų išgyvenome tai, kas Vakaruose truko 50-100 metų. Be to, verslininkai priartėjo prie visuomenės. Atsirado suvokimas, kad verslas ir visuomenė yra neatsiejami. Dabar verslas laikosi įstatymų, paiso visuomeninių normų, teikia labdarą. Tokios deklaracijos, kaip artėjimas prie gamtos, ėjimas į visuomenę, yra realiai įgyvendinamos.
Sakote, kad verslininkai jaučia atsakomybę už visuomenę, kurioje gyvename?
Esu įsitikinęs, kad verslininkai jaučia atsakomybę, jiems rūpi visuomenė. Nesakau, kad visiems. Bet tikiu, kad tokių yra nemažai. Nežinau, kaip tai priima visuomenė. Pati visuomenė gali būti matoma dvejaip: galima atskirti verslininkus nuo visuomenės ir matyti tarp jų tarpusavio konfrontaciją, o galima suvokti verslininką kaip dalį daugiasluoksnės, skirtingai, įvairiai mąstančios visuomenės.
Ar verslininkams svarbu, kad visuomenė būtų sveika, pilietinė?
Be abejo, mums tai rūpi. Nestabili politinė situacija stabdys verslą, paveiks įprastą vartotojo elgseną, mūsų klientas negalės planuoti į priekį. Verslas negali klestėti, jeigu visuomenė gyvena blogai.
O kaip jūsų koncernas eina į visuomenę?
Teikiame ir labdarą, remiame įvairius kultūrinius renginius. Gal daug nekalbame apie tai viešai, manome, kad geriau ne šaukti, o daryti. Galų gale mūsų noras pateikti vartotojui kuo geresnį, kuo aukštesnės kokybės produktą, rodo, kad mums rūpi vartotojas. Žinoma, tai padeda ir verslui.
Kas dabar lemia verslininko sėkmę?
Dabartinėmis sąlygomis yra svarbus išsilavinimas, intencijų, perspektyvų nuojauta, sugebėjimas jas įvertinti ir gera komanda. Žinoma, reikia turėti ką investuoti, bet tai ne svarbiausias sėkmę lemiantis veiksnys.
Kaip verslininkų gyvenimą, perspektyvas keičia tai, kad Lietuva įstojo į Europos Sąjungą?
Visų pirma dabar atkrinta daugybė teisinių, buitinių, techninių, formaliųjų procedūrų. Antra, tai, kad mes per tokį trumpą laikotarpį išgyvenome visą Vakarų rinkos ekonomikos tapsmą, mums teikia pranašumo ir žada labai geras perspektyvas Vakarų rinkose. Esame dar daug ko versle nepasiekę, turėjome išmokti būti kibūs ir greitai reaguoti į situaciją. Tai mūsų pliusai, todėl esu labai optimistiškai nusiteikęs.
Kodėl nusprendėte pasukti į žiniasklaidos verslą?
Labai teigiamai vertiname šios rinkos srities plėtros perspektyvas, augimo galimybes. Pačios rinkos plėtra yra nukreipta į intelektinį verslą. Tad ir mes jį renkamės. Be to, tai yra įdomu. Dabar jau liko ne tiek daug verslų, turinčių tokių galimybių. Taigi mūsų posūkį į šį verslą nulėmė aplinkybės.
Ar tikitės per žiniasklaidą daryti įtaką politikai?
Nenorime to daryti. Politinių ambicijų neturime.
Bet žiniasklaida turi galimybių pakritikuoti Vyriausybės žingsnius, sakykim, neparankius jūsų verslui ir šitaip daryti įtaką priimamiems sprendimams.
Nėra tokių sprendimų ar ruošiamų projektų, kurie nepatiktų tik mums. Kita vertus, yra daug įvairių sąjungų, konfederacijų, asociacijų, per kurias galima tiesiogiai veikti, teikti siūlymus, įstatymų pataisas ir pan. Be to, bandymas daryti politiką per nuosavą žiniasklaidą “pjauna” verslą.
Ar bandysite eiti ir į kitas žiniasklaidos sritis, pirksite laikraštį?
Dar nežinome. Kalbos apie “Respublikos“ įsigijimą kol kas yra tik gandai. Aš esu atsakingas už veiklos plėtojimą žiniasklaidos srityje, todėl labai norėčiau iki metų galo dar ką nors gražaus nuveikti.
Gal kursite savo laikraštį?
Kalbant apie visas verslo sritis, šiandien geriau nusipirkti jau veikiantį daiktą nei kurti naują. Naujo laikraščio sukūrimas, savo skaitytojų iškovojimas reikalautų daug pastangų. Todėl naujo laikraščio tikrai nekursime.
Esate dideli, tapote jau matomi, ar nebijote, kad jus ištiks Rusijos oligarchų likimas?
Turbūt mūsų visuomenė dar neišsigydė nuo stereotipo, kad žmogus, įsigijęs 6 arų daržą, jau yra buožė. Nors ir esame demokratinė šalis, bet komunistų savo mąstymu yra ir labai brandžios demokratijos šalyse. Todėl visko gali nutikti. Kita vertus, visuomenė tampa protingesnė, o kraštutinės kairiosios idėjos nėra Lietuvoje labai populiarios. Tikiuosi, kad tiek mūsų politinė, tiek verslo kultūra skiriasi nuo kaimynų. Manau, kad Lietuvoje jau įprasta laikytis įstatymų.
Ko sau palinkėtumėte?
Palinkėčiau daugiau netradicinių sprendimų.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
