Politinė korupcija - pavojingiausia demokratijos piktžaizdė, kurią gydyti sunkiai sekasi net Vakarų valstybėms ir kuriai Lietuvoje dėl pareigūnų bailumo bei politikų spaudimo apskritai neskiriamas veiksmingas gydymas.
Tai Eltai tvirtinęs Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas, žinomas LRT visuomeninių laidų vedėjas Rytis Juozapavičius pripažino nematąs valdančiosios daugumos ir opozicijos Seime pastangų keisti susiklosčiusią padėtį.
"Stambios kompanijos papirkinėja biurokratus tuzinais. Padėtis yra baisi. Mano įspūdis apie korupciją Lietuvoje šiandien yra daug slogesnis nei anksčiau", - teigė siūlymą dirbti prieš korupciją kovojančioje organizacijoje "Transparency International" ("Tarptautinis skaidrumas") neseniai gavęs žurnalistas.
Anot jo, pasaulio patirtis rodo, kad korupcija yra bene sunkiausiai įrodomas nusikaltimas.
- Apie korupciją politikai noriai kalba. Buvo Romualdo Ozolo "kompromituojantis" lagaminas, būta ir atstatydinto Rolando Pakso aplinkos pažadų išaiškinti korumpuotus "sąmokslininkus" ir "perversmininkus". Kur rezultatai?
- Taip, pažadų būta. Ir mes geranoriškai laukėme, kada tas "lagaminas" bus pravertas. R. Ozolo "lagaminas", Gintaro Šurkaus "dosjė". Mes laukėme, kada jie atskleis visą tą korupcinį sąmokslą. Jie sakydavo: "Ateis laikas. Mes turime sukaupę medžiagos".
Prezidento R. Pakso aplinkos žmonės žadėjo pateikti medžiagą apie tai, koks yra korumpuotas A. Paulauskas, kaip jis gavo keliasdešimt milijonų už naftos bendrovėms naudingą įstatymo projektą. Mes nekantraudami laukėme to "kompromato", bet nesulaukėme.
Apskritai politikai, mano akimis, vengia kaltinti vieni kitus korupcija. Pateiksiu vieną pavyzdį, neminėdamas pavardės.
Pokalbių laidoje kalbėjomės apie garsų politiką, svarstydami hipotetinę galimybę, kad jis yra korumpuotas. Laidoje dalyvavusi kitos partijos atstovė po laidos pripažino turinti daug įrodymų, kad politikui dėl korupcijos kelti įtarimai yra tiesa, tačiau ji jokiu būdu negalinti prisidėti prie visuomenės poreikio išsiaiškinti tiesą, nes jos partija ir jo partija kartu veikė prieš trečią partiją.
Jei žinai apie politinę korupciją ir nebandai drąsiai apie tai šnekėti, vadinasi, slepi nusikaltimą. Kad ir kaip politikai spjaudytųsi dėl fakto, kad partijos yra nepopuliarios, visų niekinamos, kol jie nepradės tarpusavyje aiškintis, tol ta padėtis bus naudinga tik populistams.
Populistai šį faktą išnaudoja. Juos pačius galima apkaltinti korupcija, tačiau būtent jie kaltina korupcija visą sistemą. Ir laimi rinkimus. Tai absurdas.
- Žmonės dažnai klausia: kas ta korupcija? Jie girdi žodį, kurį kairieji taiko dešiniesiems, kalbėdami, pavyzdžiui, apie "Mažeikių naftą", o dešinieji - kairiesiems, prisimindami EBSW skandalą. Tačiau visos kalbos apie korupciją paprastai lieka tik kalbomis.
- Žodis "korupcija" - vienas tų, kuriais pastaruoju metu dažnai piktnaudžiaujama. Tai žodis, į kurį įdedama mažai turinio. Korupcija yra piktnaudžiavimas viešąja tarnyba siekiant asmeninės naudos.
Įrodyti korupciją, kai Seimas priima įstatymą, kuris naudingas vienai ar kitai bendrovei, yra gana sudėtingas dalykas. "Tarptautinio skaidrumo" atstovė Lietuvoje turėjo idėją - paimti visus teisės aktus nuo 1990 metų ir, pasamdžius kompetentingą teisininkų kontorą, ištirti garsiausius korupciniais vadintus teisės aktus bei nustatyti, buvo korupcija ar ne. Tam sumanymui nebuvo surasta donoro: niekas nenorėjo tirti.
Dažnai įstatymo rengėjai yra žmonės, kurie tiki, kad daro gera. Prisiminkime žemės grobstymo skandalą. Po daugybės laidų apie žemgrobius man skambino žmogus, kuris teigė buvęs tarp tų, kurie kūrė teisinę žemės perkėlimo nuostatą. Atsitiko taip, kad ta nuostata pateko į korupciškai mąstančių žmonių nagus.
Taigi pirminė įstatymo rengėjų intencija gali būti visai nekorumpuota, bet gudrus žmogus, patekęs į reikiamas aplinkybes, gali sugalvoti, kaip tuo įstatymu pasinaudoti. Nuo to neapsisaugosi.
Dabar - dėl "Mažeikių naftos". Kaip įrodyti, kad politinė partija, šiuo atveju - konservatoriai, gavo pinigų iš "Williams International" ir juos pasidalino? Vyksta bylos tyrimas, gal tyrėjai tai išsiaiškins.
Tačiau aš iš anksto skeptiškai žiūriu į tokius atvejus. Pasaulio patirtis rodo, kad korupcija yra bene sunkiausiai įrodomas nusikaltimas. Didžiojoje Britanijoje per metus, mano žiniomis, būna tik dvi sėkmingos korupcijos bylos. Nelabai tikiu, kad mūsų šalyje pareigūnai, kurie dažniausiai yra bailūs ir klausantys politikų, ištirtų kurią nors korupcijos bylą iki galo ir įrodytų, jog kas nors paėmė pinigus.
Susidaro įspūdis, jog politinės korupcijos mastai Lietuvoje yra tokie dideli, kad su ja kovojančios institucijos apskritai negali liesti korumpuotų asmenų, susijusių su galios partijomis. Tiesiog tų institucijų atstovai bijo.
Pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) juk galima išvaikyti. Pasakyti, kad ji "nepasiteisino", kad policija gali sėkmingai perimti visas STT funkcijas. Visi STT agentai tokiu atveju būtų atleidžiami iš darbo. Tokia hipotetinė galimybė vienu metu buvo svarstoma net Seime. Kaip jaustis bylų tyrėjams, esant tokiai politinei atmosferai? Kaip jaustis agentui, kai jis, atsivertęs bylą ir pamatęs, kad joje yra keli garsūs įtariamieji, su siaubu suvokia, jog visa jo įstaiga gali būti išvaikyta?
- Lietuvos politinis gyvenimas vertinamas prieštaringai. Vieni mato pažangą, džiaugiasi dėl ES ir NATO. Kiti atkreipia dėmesį į korupciją, pilietiškumo stoką, partijų bei politikų nebrandumą ir populizmą. Kokią pažangą ir kokias ydas matote Jūs - žurnalisto akimis?
- Tikrai didelė pažanga, kad įstojome į NATO ir ES. Nebereikia eikvoti energijos ginčams apie esamą arba nesamą Rusijos pavojų. Nebereikia ginčytis, ar atimti pinigus iš armijos ir atiduoti pensininkams.
Valstybės saugumo idėjos jau negali nuneigti. Gali sakyti, kad yra didesnis pavojus žūti nuo bandito rankos Savanorių prospekte - "Krasnuchoje", nei nuo rusų paleistos raketos. Pirmą svarbų valstybės saugumo tikslą jau pasiekėme. Antras tikslas, kalbant saugumo tema, yra apsisaugojimas nuo sukčių ir banditų - korumpuotų asmenų ir klanų. Stambios kompanijos papirkinėja biurokratus tuzinais. Padėtis yra baisi. Mano įspūdis apie korupciją Lietuvoje šiandien yra daug slogesnis nei anksčiau.
- Kaip jau minėjote, apie korupciją daug kalba populistai. V. Uspaskichas sako, kad Lietuvoje 14 metų klesti korupcija ir protekcionizmas. Kodėl žmonėms netikėti, kad jis yra "gelbėtojas"?
- Tai, ką sako V. Uspaskichas, rodo jo gudrumą. Tačiau pats V. Uspaskichas atsiskleidžia kaip asmuo, kuriam korupcija nebūtinai gali būti priešas.
Konfucijus yra sakęs, kad jeigu žmogus nesąžiningas smulkiuose dalykuose, tai jis bus nesąžiningas ir dideliuose. Antai V. Uspaskichas reklamuojasi LNK televizijos pokalbių laidoje "Teismas". Girdėjau per "Žinių radijo" laidą, kaip A. Kubilius klausė V. Uspaskicho: "Kiek jūs sumokėjote televizijai už šią laidą?" V. Uspaskichas atsako: "Nieko nesumokėjau". A. Kubilius klausia: "Kiek Darbo partija sumokėjo?" V. Uspaskichas atsako, kad Darbo partijai laida tai pat nieko nekainavo.
Tą patį vakarą per LNK televiziją vėl rodoma laida "Teismas", ir vėl dalyvauja V. Uspaskichas. Jis rodomas kaip gelbėtojas, kovojantis su korumpuotu klanu. Po laidos ekrane užsidega užrašas: "LNK rinkimų agitacija". Pati televizija pažymi, jog ką tik įvyko politinės reklamos aktas.
Taigi V. Uspaskichas skelbiasi kovojąs prieš korupciją, tačiau pats nenori būti skaidrus, peršviečiamas, aiškus, nepateikia nuoširdžių atsakymų į labai svarbius klausimus. Galime sakyti, kad visa jo "kova su korupcija" tėra demagogija.
- Žurnalisto darbą dirbate jau kone 10 metų, tačiau rengiatės keisti darbo sritį. Ar nusivylėte žurnalistika? Ar Lietuvos žiniasklaida nuteikė pesimistiškai?
- Man pasiūlė dirbti su korupcija kovojančioje "Tarptautinio skaidrumo" organizacijoje. Sutikau, nes noriu išmėginti save naujoje srityje. Nenoriu, kad ir mane, kaip politikus, peiktų dėl to, kad tik kalbu apie korupciją, o realiai mažai ką nuveikiau.
Žiniasklaidoje mane nuvylė viena: mes, žurnalistai, neturime profesinės bendruomenės. Matome kolegas, kurie užsiima korupcine praktika, kurie už pinigus kviečiasi į laidas pašnekovus ir padeda jiems "sublizgėti". Arba už pinigus parašo gerus arba blogus straipsnius. Arba už pinigus paima politinę bei kitokią reklamą, ryšių su visuomene produktą, ir pažeidžia įstatymą - nepažymi, kad tai yra reklama.
Stebėdamas tą pasipinigavimą, supranti, kad daugelis žurnalistų patys netiki viešumu. Jie patys netiki savo misija - tarpininkų, kurie turėtų padėti kuo didesniam žmonių ratui kuo racionaliau kalbėtis apie visiems priimtinus tikslus. Jie tiki tik savo interesais.
Maža to, Lietuvos žurnalistai labai nori daryti įtaką - kitaip nei Vakarų žurnalistai, kurie labiau nori informuoti. Lietuvos žurnalistai nori patys būti tokie svarbūs kaip politikai.
Kol neturime profesinės bendruomenės, kurioje galėtume šnekėtis apie tai, kas ima pinigus, kas neima, ar dėl to graužia sąžinė, ar negraužia, tol vadintis žurnalistu šioje šalyje negali labai išdidžiai. Šiuo atžvilgiu esu nusivylęs.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius
