Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kaip jau rašėme, daugybe sunkių nusikaltimų kaltinamų, psichikos ligoniais pripažintų panevėžiečio Virginijaus Savickio (25 m.) ir Kauno rajono Ramučių kaimo gyventojo Romo Zamolskio (31 m.) paieška bei gaudynės pasiekė kulminaciją, kai praėjusio pirmadienio rytą abu jie buvo pastebėti Panevėžyje. V. Savickis, su ginkluotais pareigūnais akis į akį susidūręs Ramygalos gatvėje, įkaitu paėmė į mokyklą ėjusį trylikametį A. Špilevojų ir, prisidengdamas jo kūnu, įbėgo į artimiausio daugiabučio laiptinę, kur užsibarikadavo trečiajame aukšte esančiame bute. Kaip jau žinoma, V. Savickis buvo ginkluotas savadarbiu pistoletu ir atlenkiamu peiliu.
Derybos su įkaitus paėmusiu pavojingu psichikos ligoniu vyko iki vėlyvo vakaro. Kai kilo rimtų įtarimų, jog ginkluotas nestabilios psichikos ligonis gali su įkaitais susidoroti, buvo nuspręsta butą šturmuoti. Operacija "Aro" vyrams pavyko: trylikametis A. Špilevojus buvo išgelbėtas, tačiau dėl sužaloto peties skubiai nugabentas į ligoninę. Buto savininkė B. Varnytė nenukentėjo. V. Savickis, nesant kitokios išeities, buvo nukautas.
Nesugaunamieji
Antrasis pareigūnų "taikinys", Romas Zamolskis, per gaudynes buvo sužeistas, tačiau sugebėjo nuo pareigūnų pasprukti. Siekdamas sumėtyti pėdas, R. Zamolskis įlėkė į J. Miltinio vidurinės mokyklos patalpas ir per atsarginį išėjimą išmovė į kitą mokyklos kiemo pusę, peršoko tvorą ir pradingo daugiabučių kiemuose. Mokyklos mokiniai ir darbuotojai matė, kaip aukštas juodbruvas vyras bėgo viena ranka susiėmęs už šono, palikdamas paskui save kraujo pėdsakus. Kitoje rankoje banditas laikė pistoletą. Pamaniusi, kad tai parduotuvės vagis, mokyklos valytoja bėglį bandė vytis, tačiau netrukus pasirodę kriminalistai moterį sustabdė įspėję, kad jis - ginkluotas.
Buvo manoma, kad R. Zamolskis pasislėpė viename Sirupio gatvės name, tačiau patalpas apsupę ir apieškoję, pareigūnai bandito nesurado. Į pagalbą buvo pasitelkti kinologai. Deja, J. Basanavičiaus gatvėje šunys bėglio pėdsakus pametė. Rasta tik jo peršauta striukė ir krepšys su keliais pasais.
Itin pavojingo ginkluoto nusikaltėlio paieškoms buvo pasitelkta net kariuomenė ir sraigtasparnis, jo ieškota mieste ir rajone, "iššukuoti" aplinkiniai miškeliai, tačiau bėglys dingo kaip į vandenį.
Pareigūnai turi kelias versijas: gal R. Zamolskis kur nors pasislėpė ir dėl patirtų sunkių sužalojimų mirė, gal iš Panevėžio spėjo pasprukti pagrobta transporto priemone, o gal įsibrovė į pirmą pasitaikiusį automobilį ir jo vairuotoją ginklu privertė skubiai išvežti iš miesto.
Pareigūnų bejėgiškumas
Įtariama, jog į gaują susibūrę V. Savickis ir R. Zamolskis (manoma, jog šiai gaujai priklauso ir daugiau asmenų) šiais metais nušovė tris žmones ir sunkiai sužalojo keturis policininkus bei banko inkasatorių. Nors žinojo, kad banditai šaudo neperspėję, policininkai su jais elgėsi kaip su porcelianinėmis lėlėmis.
Argi ne juokinga, kai, išgirdę reikalavimą pateikti asmens dokumentus, įtartini tipai pačiame Vilniaus centre, praeivių pilnoje gatvėje, šūviais sunkiai sužaloja pareigūnus, o po kurio laiko lygiai tokiu pat būdu jų taikiklyje atsiduria asmens dokumentų pareikalavę Kauno bei Panevėžio policininkai ir abiem atvejais lygiai taip pat nukenčia (banditai juos sužaloja pistoleto šūviais), nors ir ginkluoti, pabėga nuo šaudančių užpuolikų, tik per atsitiktinumą išvengia žūties? Kaip čia neprisiminsi šauniosios Vilniaus policininkės Boženos Bevzos, kuri viena ir tik su bananu rankoje sulaikė ypač pavojingą žudiką maniaką Aleksandrą Markiną. Devyniolikmetė policininkė elgėsi profesionaliai ir turėjo tapti pavyzdžiu kolegoms. Deja, netapo. Atseit psichikos ligomis sirgę banditai maustė policininkus kaip tik norėjo ir visada sugebėdavo išnykti. Kai Kaune policininkai stadione paprašė parodyti dokumentus, "psichai" negalvodami šovė ir paspruko troleibusu! Panevėžyje policininkai, žinodami, kad jų mieste pastebėti "psichai", gaudynes pradeda trise ir leidžia nusikaltėliams sprukti. Šį kartą bent jau taksi. Ir Vilniuje, ir Kaune, ir Panevėžyje tuoj pat uždaromi visi keliai, vedantys iš miestų, tačiau nusikaltėliai lyg nematomieji kiaurai praeina visas sienas ir visas pasalas.
Pasak generalinio prokuroro pavaduotojo K. Betingio, "Aro" atlikta operacija, sulaikant ginkluotus nusikaltėlius (kai V. Savickis buvo nukautas, o įkaitai išvaduoti), buvo atlikta be priekaištų, tačiau tai, kad pavyko pasprukti sužalotam R. Zamolskiui, policijai "tikrai garbės nedaro". Pasak aukšto pareigūno, kai padaromi tokie "liapsusai", nublanksta ir pačios sudėtingiausios policininkų sėkmingai atliktos operacijos. Visa tai, anot K. Betingio, bus smulkmeniškai išnagrinėta, kad ateityje tokios žioplos klaidos nebūtų kartojamos.
Kaip minėjo generalinio prokuroro pavaduotojas, būtų buvę užvis geriausia, kad V. Savickis būtų likęs gyvas. Deja, iškilus grėsmei, kad nestabilios psichikos ginkluotas nusikaltėlis gali susidoroti su laikomais įkaitais, buvo priimtas sprendimas jį nukauti.
Pirmieji ligonius į laisvę palaimino psichiatrai?
Aišku viena: jei sunkiais psichikos ligoniais pripažintiems R. Zamolskiui ir V. Savickiui nebūtų buvęs pakeistas (palengvintas) priverstinio gydymo režimas, jie iki šiol būtų buvę izoliuoti nuo visuomenės, taigi nebūtų įvykdę daugybės šiurpių nusikaltimų. Tad kas gi pavojingiems nusikaltėliams atvėrė vartelius į laisvę?
Kaip jau esame ne kartą rašę, R. Zamolskis į Rokiškio psichiatrijos ligoninę priverstinai gydyti griežtojo stebėjimo sąlygomis pateko 1996 metais Kauno apygardos teismo nutartimi. Buvo remtasi stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusių Utenos psichiatrijos ligoninės Ekspertinio skyriaus psichiatrų išvadomis, kad dviejų žmonių nužudymu, plėšimu, pasikėsinimu į pareigūno gyvybę, ginklo nešiojimusi ir kitais nusikaltimais kaltintas R. Zamolskis esąs nepakaltinamas. Jau tuomet Kauno prokuratūros prokurorai spėjo, kad pavojingas nusikaltėlis tik simuliuoja psichikos ligą, o uteniškiai psichiatrai nepakaltinamu jį pripažino per daug nesigilindami į psichikos būklę (mat kiek ankstėliau tokias išvadas buvo pateikę R. Zamolskį tyrę tais laikais kur kas didesnį autoritetą turėję Černiachovsko miesto ligoninės psichiatrai). Prokurorai jau tada netikėjo, kad itin sudėtingus, iki smulkmenų apgalvotus nusikaltimus įvykdęs R. Zamolskis nesuprato savo veiksmų, nesugebėjo jų valdyti. Be to, jau tuomet sklandė kalbos, kad būtent Černiachovsko psichiatrijos ligoninėje labai lengva nepakaltinamumą nusipirkti - tiriamojo artimiesiems tenykščius psichiatrus atseit pakanka pamaloninti paltimi lietuviškų lašinių, rūkytu skilandžiu ir keliais buteliais konjako...
Deja, anuomet nebuvo priimta viešai abejoti psichiatrijos specialistų išvadomis ir, paprašius papildomos, komisijinės, ekspertizės, vieno ar kito asmens nepakaltinamumą bandyti nuginčyti. Taip, užuot keliolikai metų ar net iki gyvos galvos patekęs už grotų, galybę sunkių nusikaltimų įvykdęs "nepakaltinamasis" R. Zamolskis atsidūrė Rokiškio psichiatrų priežiūroje.
Rokiškyje R. Zamolskis buvo gydomas apie ketverius metus. Per šį laiką, pasak gydytojos psichiatrės Vidos Stragienės, ligonis buvo remisijoje (psichikos liga - ramybės būsenos, be paūmėjimų), jam nepasireiškė jokių agresijos požymių. Todėl ekspertų komisija ir nusprendė rašyti teikimą Panevėžio apygardos teismui dėl gydymo režimo pakeitimo (toliau gydyti išsiųsti į Bendrojo skyriaus psichiatrijos ligoninę pagal gyvenamąją vietą). Teismas tam pritarė ir R. Zamolskis buvo išsiųstas į Žiegždrius. Tačiau čia ilgai nepagulėjo - vieną šiųmečio sausio dieną, pritaikęs rankeną, atrakino duris ir iš skyriaus pabėgo.
Kaip toliau pasakojo gydytoja V. Stragienė, jei Bendrajame skyriuje gydytas R. Zamolskis būtų pradėjęs blogiau jaustis, Žiegždrių medikai turėjo pilną teisę tokį ligonį sugrąžinti atgal į Rokiškį, tačiau to nepadarė. Vadinasi, jis ir Žiegždriuose dėl savo psichikos būklės nekėlė jokių įtarimų.
O ar negali tokie kaip R. Zamolskis tik imituoti psichikos ligą? Psichiatrės V. Stragienės manymu, viskas įmanoma. Tačiau viena esą tikrai aišku: jei lėtine psichikos liga sergantis žmogus nustoja vartoti vaistus, jo psichikos būklė laikui bėgant tikrai pradės blogėti ir pasekmės gali būti labai liūdnos.
Kaip nesunku numanyti, iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės pabėgęs R. Zamolskis nevartojo jokių medikamentų, nes, anot psichiatrės V. Stragienės, "tokie asmenys nevaikšto į psichikos centrus išsirašyti vaistų".
Be to, nusikaltimus padariusiems asmenims gydymas psichiatrijos ligoninės Bendrajame skyriuje nutraukiamas irgi tik teismo nutartimi. Tokiam asmeniui paskiriamas globėjas, kuris ligoniu visapusiškai rūpinasi, prižiūri, kad būtų reguliariai vartojami gydytojo paskirti vaistai.
Kadangi R. Zamolskis iš ligoninės pabėgo, nuo to laiko juridiškai juo niekas nesirūpino, neprižiūrėjo.
Nerimą kelia ir tai, jog R. Zamolskiui pavyko įveikti Žiegždrių psichiatrijos ligoninės durų užraktą ir pabėgti. Šios gydymo įstaigos Antrojo vyrų skyriaus, kuriame buvo gydomas R. Zamolskis, vedėja J. Raščiauskaitė korespondentei sakė:
- Neturime policijos apsaugos - štai kur bėda.
Pavojingų psichikos ligonių apsaugos klausimas, deja, neišspręstas iki šiol.
Galutinį žodį taria teismas
Rokiškio psichiatrijos ligoninės vyresniojo teismo psichiatro-eksperto Kęstučio Mikučionio žodžiais, psichiatrai tik siūlo, rekomenduoja psichikos ligoniui keisti gydymo režimą, o galutinį žodį taria teismas.
- Taip, mano kolegas ir mane patį nustebino žinia apie tai, kad buvę mūsų ligoniai įtariami sunkiais nusikaltimais, tačiau galiu patvirtinti, jog R. Zamolskis, kol gulėjo skyriuje, dėl savo psichikos būklės tikrai nekėlė jokių įtarimų, - pabrėžė K. Mikučionis.
Ar dėl to, ką pabėgęs į laisvę pridarė pavojingas nusikaltėlis, gydymo režimą prašę palengvinti psichiatrai dabar nė kiek nejaučia kaltės?
Pasak K. Mikučionio, ne tik psichiatrai suklysta - ir chirurgai, ir kitų sričių medikai kartais pridaro klaidų. Be to, girdi, R. Zamolskis iš Rokiškio ligoninės nebuvo paleistas į laisvę - jam tik buvo pakeistas gydymo režimas. Jis pabėgo iš Žiegždrių, vadinasi, tai jau šios ligoninės problema.
Kita vertus, pasak K. Mikučionio, ir didžiausią atsakomybę dėl ligonio jaučiantis psichiatras negali numatyti, ką toks kaip R. Zamolskis gali iškrėsti atsidūręs laisvėje. Iš kiekvieno, girdi, to galima tikėtis. Tačiau tai, anot K. Mikučionio, nereiškia, jog sunkų nusikaltimą įvykdęs ir nepakaltinamu pripažintas asmuo visą likusį gyvenimą turi būti pasmerktas praleisti ligoninėje. Vokietijoje, pasak K. Mikučionio, tokius ligonius "adaptaciniais tikslais" išleidžia į namus savaitgaliais, kartais ir ilgesnių atostogų. Pasitaiko, kad per tokias atostogas ligonis nužudo žmogų.
Vyresnysis teismo psichiatras-ekspertas sakė nemanąs, kad nusikaltėliui pavyktų apgauti psichiatrus ir sėkmingai imituoti psichikos ligą.
- Toks dar negimė, - tvirtino K. Mikučionis.
Apsimetėlių vis dėlto pasitaiko
Gerbiamam gydytojui norisi priminti, jog prieš kelerius metus Rokiškio psichiatrijos ligoninėje buvo priverstinai gydomas Utenos ekspertų nepakaltinamu pripažintas ukmergiškis K. Katinas. Jaunas vyras buvo išžaginęs ir itin žiauriai nužudęs Anykščių rajono vidurinės mokyklos abiturientę. Nukentėjusiosios tėvai nepatikėjo uteniškių ekspertų išvadomis apie dukters žudiko nepakaltinamumą ir pareikalavo komisijinės ekspertizės. Sostinės ekspertų komisija sprendimą pakeitė - pripažinę, kad yra pakaltinamas, K. Katiną perdavė teismui. O juk Rokiškio psichiatrai šį apsimetėlį gydė kaip ligonį!
Sūnų į laisvę stūmė ir motina
"Akistatos" žiniomis, Rokiškyje priverstinai gydytą R. Zamolskį nuolat lankiusi jo motina Laima Zamolskienė daugybę kartų įtikinėjo medikus, kad jos sūnus jau pasveikęs, kad jam nereikalingas joks gydymas ir kad jį reikėtų kuo greičiau perkelti į Bendrojo režimo skyrių. Kaip pavyko sužinoti, lygiai tokiais pačiais prašymais ji buvo įgrisusi ir Žiegždrių psichiatrams.
L. Zamolskienė su "Akistatos" korespondente kalbėtis atsisakė. Beje, prieš penkerius metus, po ankstesniojo R. Zamolskio gaujos teismo, L. Zamolskienė šių eilučių autorę įtikinėjo, neva jos sūnelis - ne nusikaltėlis, o auka, kaip "durnelis" nusikaltimo bendrininkų paverstas atpirkimo ožiu. L. Zamolskienė tuomet sakė netikinti, kad sūnus galėtų padaryti ką nors bloga, jei prie jo kas nors "pirmas neprisikabintų". Be to, kaip tvirtino R. Zamolskio motina, vieno pasimatymo metu sūnus esą apsiašarojęs ir pasiteiravęs, ar motina tikinti, jog jis - ne nusikaltėlis. Kaip, girdi, netikėsi...
Galėjo susipažinti psichiatrijos ligoninėje
Ne ką geresnė ir R. Zamolskio bendrininko V. Savickio (25 m.) biografija. Dar mokydamasis vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje vaikinas ėmė nesutarti su tėvais, pradėjo chuliganiškai elgtis, prastai mokytis. Galiausiai mokyklą metė ir iš namų pabėgo. Nuo to laiko V. Savickis neturėjo pastovios gyvenamosios vietos - glausdavosi arba nuomojamame bute, arba pas draugus.
Į teisėsaugininkų akiratį V. Savickis buvo pakliuvęs daug kartų, teistas keturis kartus, tačiau bausmės už padarytus nusikaltimus vis išvengdavo, nes dėl psichikos sutrikimų būdavo gydomas ligoninėje.
1997 metais Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrai jį pripažino esant nepakaltinamą. Atsižvelgus į psichikos būklę V. Savickis buvo išsiųstas priverstinai gydyti į Rokiškio psichiatrijos ligoninės Bendrąjį skyrių. Būklei pagerėjus, 1999 metais medikai kreipėsi į Rokiškio rajono apylinkės teismą ir ligonis buvo išleistas į namus. Ligoninėje V. Savickį nuolat lankė ir rūpinosi motina.
Neatmetama tikimybė, jog V. Savickis su R. Zamolskiu susipažino kaip tik Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pasak medikų, jie galėjo susipažinti "per procedūras ar kitokiais būdais".
V. Savickis pabėgusiam iš ligoninės R. Zamolskiui galėjo suteikti prieglobstį, o vėliau drauge suorganizuoti ginkluotus plėšimus.
Psichiatrų priekaištus atmetė
Panevėžio apygardos teismo pirmininkas T. Zdanavičius kategoriškai atmetė psichiatrų išsakytas pastabas, neva ne medikai palaimina psichikos ligonio gydymo režimo pakeitimą į lengvesnį, o teismas.
- Teismas sau bylų neieško ir nepakaltinamais pripažintų nusikaltėlių reabilitacija nesirūpina, - piktokai kalbėjo teismo pirmininkas. - Kas, jei ne psichiatrai, teismui rašo teikimus ir prašo režimą pakeisti? Tik praėjo pusmetis - ir vėl atvažiuoja su tais pačiais teikimais!
Pasak T. Zdanavičiaus, teismas dirba pagal įstatymu numatytą tvarką - jei yra psichiatrų komisijos teikimas, privalu jį išnagrinėti. O kas, jei ne psichiatrai, rašo psichikos ligonio charakteristiką, pateikia medžiagą teismui apie tokio ligonio psichikos, sveikatos būklę! Tos charakteristikos, pasak teismo pirmininko, paprastai būna ypatingai teigiamos, panašiai kaip anais laikais apie stojantįjį į komunistų partiją. O teisėjas juk nežino, kaip tas asmuo ligoninėje elgėsi, todėl remiasi medikų pateikta medžiaga, be to, nutartį priima ligoniui nedalyvaujant, nes to nenumato įstatymai. Todėl visas ietis, teisėjo manymu, reikėtų nukreipti ne teismo, o psichiatrų pusėn.
Banditus remia valstybė!
Paradoksas, tačiau pavojingus nusikaltėlius remia ir... valstybė! Mat invalidumo grupes turintys psichikos ligoniais pripažinti banditai gauna invalidumo pašalpas!
Kaip informavo Pakaunės pensijų poskyrio vedėjas K. Stanionis, pas motiną registruotas R. Zamolskis MSEK sprendimu antrosios grupės invalidu buvo pripažintas 1989 metais. Nuo to laiko jam invalidumas tęsiamas, mokama pašalpa. R. Zamolskio sveikatos būklę (pratęsti ar panaikinti invalidumą) komisija turi iš naujo svarstyti lapkričio pradžioje (invalidumas galioja iki lapkričio 8 dienos).
Pensijų poskyrio vedėjas atsisakė informuoti, kokiu būdu R. Zamolskis invalidumo pašalpą atsiima (per paštą ar pervedant į banko sąskaitą) bei kokio dydžio pašalpą gauna. "Akistatos" duomenimis, R. Zamolskiui kas mėnesį gali būti mokama maždaug 300 litų dydžio pašalpa.
