Politikai įteiginėja, kad mūsų laimė priklauso nuo šalies pasirinkimo. Bet ar taip yra iš tiesų? Europos Sąjunga - tai idėja, pakeitusi sąmonėje vietą, kurioje dar vakar buvo komunizmo idėja, o iki tol - krikščioniškas tikėjimas rojumi. Mes negalime gyventi be idealų, be tikėjimo “geresne ateitimi”.
Loreta M. rašo: “Žiūriu į žmones, kurie agitavo balsuoti už ES, ir stebiuosi. Jie elgėsi kaip vaikai. Šokinėjo, dainavo, šūkavo lozungus. Surengė kažkokį šou: Paksas skraidė malūnsparniu, plaukė laivu, vaikščiojo po Lietuvą pėsčiomis. Visur dalijami balionai su ES simbolika. Visa tai nerimta. Aš ir taip balsavau “už”, ir manęs tas šou neįtikino. Veikiau atvirkščiai. Supratau, kad politikams tai eilinis žaidimas”.
Kai žmonės parodo infantilizmą, tai visada reiškia, kad juos valdo pasąmonė. Nieko keista, kad ES idėja kartais primena “žaisliuką”. Lygiai taip pat tokiu žaisliuku prieš penkiasdešimt metų daugeliui buvo “komunizmo idėja”.
Mūsų pasąmonėje gyvena įgimti archetipai. Jie paveldėti iš mūsų tolimų protėvių. Archetipas - tai tik archajiška forma, o ją užpildo konkretus epochos turinys. Dabar kalbame apie archetipą, kuris išreiškia abstrakčią “rojaus ateityje” idėją. Žmogus tapo žmogumi, kai išmoko “žiūrėti į ateitį”. Tada liovėsi gyvenęs tik “ta diena”. Ir nuo tų laikų jo laimė ėmė priklausyti ir nuo svajonės (o ne tik nuo “asmeninių” pasiekimų).
Europos Sąjungos idėja suteikė mums galimybę vėl svajoti. Svarbi ne tiek pati realybė, kiek viltis. Žmogui būtina matyti, kaip prie jo artinasi laimė.
Kodėl tarp tikinčių krikščionių taip nedaug savižudybių? Ne tik todėl, kad savižudybę draudžia krikščionybė (ji laikoma didžiausia nuodėmė). Tikintis krikščionis tiki “šviesia ateitimi”, kuri jos laukia įžengus į nebūtį.
Kodėl taip mažai savižudybių buvo tais laikais, kai žmonės tikėjo komunizmo idėja? Kodėl Lietuviai retai pakeldavo ranką prieš save Sąjūdžio laikais? Kodėl ūmai išaugo jų skaičius nepriklausomoje Lietuvoje?
Esama žmonių, kurių vidinė pusiausvyra ir laimė priklauso nuo visuomeninės nuotaikos. Nuo to, ar visuomenė turi “šviesų tikslą”, ar viskas eina ratu.
Pačiame stojimo į ES fakte yra progreso idėja. O žmogaus psichikai būtina jausti progresą, judėjimą. Sąstingis visuomeniniame gyvenime atsispindi daugelio piliečių psichikoje. Kai buvo atgauta nepriklausomybė, Lietuvoje po tam tikro laiko stojo pasimetimo periodas, o tai atsispindėjo augančiame savižudybių skaičiuje. Beje, prieš save neretai ranką pakeldavo tie, kurie aktyviai dalyvavo mitinguose, kuriuos rengė Sąjūdis.
Tai lengvai paaiškinama. Į mitingus dažnai eina tie, kurie dūsta, kada visuomenė nereikalauja aktyvumo. Ar tik nesusijusi jau kai kur pastebima savižudybių mažėjimo tendencija su stojimu į ES?
Bet iškyla kitas klausimas: kiek esame pasirengę išgyventi dar vieną savęs identifikacijos praradimą. Vien tik per penkiolika metų esame priversti trečiąkart keisti pilietybę. Iš pradžių buvome SSRS piliečiais, bet vieną rytą pabudome mažos nepriklausomos valstybės piliečiais: gyventi mažos šalies teritorijoje, tai ne tas pats, kas gyventi didelėje valstybėje. Kas prisimena praeitus laikus, tas gali sulyginti, koks skirtingas psichologinis pojūtis.
Dabar prieš mus atsivėrė galimybė vėl pasijusti didžiulės valstybės viduje, šįkart besidriekiančios nuo mūsų į Vakarus. Galimybė pabusti ES piliečiais. Buvome labiausiai į Vakarus nutolusi sąjungos dalis. Dabar tampame labiausiai į Rytus nutolusia dalimi. Jau kitos sąjungos. Pasaulis verčiasi aukštyn kojomis. Atsiduriame “atvirkštiniame” pasaulyje. Ir idėjine (šuolis nuo “komunizmo” prie kapitalizmo, nuo totalitarizmo prie demokratijos), ir geografine prasme. Tai unikalus išbandymas psichikai, kurį atlaikys tik tie, kurie moka greitai adaptuotis.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
