Jaučiatės atsidūrę gyvenimo aklavietėje? Taip tik atrodo! Daugelio depresijų ir net savižudybių priežastis ta, kad žmonės koncentruojasi prie vienos problemos ir nemato visos pasaulio įvairovės. Kai jus apima neviltis, vadinasi, jūsų sąmonė susiaurėjo. Visą laiką galvodami apie tą problemą, darote klaidą. Štai auksinė taisyklė visiems gyvenimo atvejams: jei kur nors nesiseka - gyvenkite kitkuo!
Beatričė K. sako: “Pastaruoju metu tapau suirzusi, nematau jokių perspektyvų. Kenčia artimieji. Darbe gaunu 700 Lt į rankas, dar galiu papildomai užsidirbti 200 ar 300 Lt, tai maksimumas. Man jau 29-eri, jaučiu, kad mano gyvenimas baigtas. Jei žinočiau, kad po metų ar penkerių gausiu 2000 Lt, tai galėčiau ir už tūkstantį gyventi. Bet aš dirbu valstybinėje įstaigoje ir gerai žinau, kad ir 40-ies, ir 50-ies gausiu maždaug tą pačią sumą. Tas mane tiesiog žudo”.
Už šviesias mintis reikia kovoti. Kas gerai, turint 25-erius (septyni šimtai litų į rankas), tas ima atrodyti nepakankama, sulaukus 30-ies. O 40-ies? Visuomenė mums primetė stereotipą, pagal kurį mes su amžiumi turime uždirbti vis daugiau…
Kaip kovoti su tamsiomis mintimis? Štai paprastas psichoterapijos metodas, prieinamas kiekvienam. Paklauskime: ar Beatričė gali pragyventi iš savo atlyginimo? Sprendžiant iš jos laiško, gali. Ji iš bado nemiršta, kai ką net sau leidžia. Bet jai norisi leisti sau kur kas daugiau, o perspektyvų nėra.
Pirmoji klaida, kurią daro Beatričė: net uždirbdama 700 Lt į rankas, ji turi gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Ar ji turi mylimą vyrą, šeimą, vaikų? Apie tai ji nieko nerašo. Jei ji turi mylimą vyriškį, kuris ir ją myli, tai jau didžiulė laimė. Ji nėra suteikta daugeliui moterų. Ne viena atiduotų savo tūkstančius litų už laimę kiekvieną vakarą apkabinti mylimą žmogų.
Bet to, ką turime, nevertiname. Jei Beatričė turi vaiką, jai reiktų pagalvoti apie tuos tūkstančius moterų, kurios metų metus gydosi, kad pastotų, išnešiotų kūdikį. Pernelyg mažas butas? O ką kalbėti tiems, kurie gyvena bendrabučiuose arba iš viso nuomojasi?
Galų gale kokia Beatričės sveikata? O kažkas (taip pat ir jos bendraamžiai) guli ant operacinio stalo, reanimacijos palatoje… O ką jaučią laisvės netekę žmonės? Beatričė nevertina tos galimybės: iš esmės ji gali disponuoti savimi, nors šiandien sėsti į autobusą ir važiuoti, kur nori.
Mūsų psichika taip sutvarkyta, kad reikia iš mūsų atimti vyrą, šeimą, vaikus, sveikatą, laisvę, kad imtume tą vertinti ir džiaugtis kasdiena. Bet galima tiesiog užsiimti psichoterapija, lyginant save su žmonėmis, kurie to neturi!
Antroji Beatričės klaida: savo finansines perspektyvas ji visiškai sieja su vieta, kur dirba. Jei jai nepakanka tūkstančio litų, kad jaustųsi laiminga, ji turi ieškoti kito darbo. Pasaulis kupinas perspektyvų, neperspektyvus gali būti konkretus darbas, bet ne pasaulis!
Yra žmonių, kuriems nereikalingos “finansinės perspektyvos”, jie ir be jų laimingi. O kitiems jos reikalingos. Štai ir reikia jų ieškoti: kitoje vietoje, kitoje šalyje... Bet atsargiai: kartais visai kiti pinigai mūsų laukia visai šalia. Tiesiog kaip Beatričei ir į galvą neateina jų ieškoti kitoje sferoje... Tam, žinoma, reikia keisti mąstymo būdą, o kartais ir profesiją, bet tai geriau nei gyventi fiktyvioje “aklavietėje”.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
