Žilvinas VIZGIRDA
Nagrinėjant psichikos ligonių padarytų nusikaltimų bylas, aukų artimuosius smaugia ne tik bejėgiškumo ašaros, bet ir abejonės, ar teismo posėdžių salės narve vietoj ligonio neturėtų sėdėti tie, kurie kuria tragedijas brandinančius įstatymus.
Užpulta bendradarbių akivaizdoje
Štai agentūra BNS pranešė, kad Kauno apygardos teismas įteisino Jono Širvinsko priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje griežto stebėjimo sąlygomis. Šis 37 metų kaunietis pripažintas kaltu pernai liepą nužudęs savo tetą, aukščiausios kategorijos gydytoją Marijoną Laimutę Širvinskaitę.
J. Širvinskas 70 metų moters patykojo rytą jai einant į darbą - Kulautuvos vaikų tuberkuliozės ligoninę. Gydytoja buvo užpulta dviejų vos per 20 metrų atsilikusių bendradarbių akivaizdoje. Egzekucija truko kelias akimirkas. M. L. Širvinskaitės gyvybės Kauno medicinos universiteto klinikų neurochirurgams išgelbėti nepavyko. Šio šiurpaus išpuolio priešistorė, sudėtingas jo tyrimas ir Kauno rajono teisėsaugininkų pastangos bent kuriam laikui nuo visuomenės izoliuoti progresuojančių psichikos sutrikimų turintį J. Širvinską apnuogino Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo, kurio naujausių pataisų įkaite visuomenė tapo prieš 6 metus, netobulumą. Pagal šiuo metu Lietuvoje veikiantį Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą visuomenei pavojingų psichikos sutrikimų turintys asmenys, atsisakantys gydytis patys, gali būti prievarta uždaryti į psichiatrijos ligoninę tik tada, kai bando nusižudyti ar kelia realų pavojų aplinkiniams. Tačiau stacionare, į kurį juos tokiais atvejais atveža vadinamosios 16-osios brigados medikai, be pačių ligonių sutikimo jie gali būti laikomi tik 2 paras. Šioms pasibaigus privalu kreiptis į teismą, kad jis leistų pavojų sau ir aplinkiniams keliantį pacientą gydyti toliau. Jo gydymas ligoninėje su grotomis prilyginamas laisvės atėmimui. O ir 16-oji brigada atvyksta tik siautėjančio ligonio artimųjų arba policijos kvietimu - į kaimynų ar pašalinių asmenų iškvietimus ji turi teisę nevykti. Todėl vis dažnesnės bylos, kurių nagrinėjimo metu salėje būna tik aukų giminės, nes padarę nusikaltimusasmenys medikų - pripažinti nepakaltinamais.
Proto sutemos
Tame pačiame Kauno apygardos teisme, kur buvo paskelbtas verdiktas J. Širvinskui, prieš savaitę panašiomis aplinkybėmis buvo paskelbta nutartis savo mažametę mergaitę nužudžiusiai Valei Keizikienei (52 m.).
Kraupi tragedija įvyko praėjusių metų lapkričio 20-ąją. Peiliu subadytas devynmetės kūnas buvo rastas bendrabučio bute. Mergaitė buvo aprengta krikšto rūbeliais ir paguldyta į lovą. Iš karto po nelaimės mergaitės motina bandė iššokti pro penkto aukšto balkoną ir nusižudyti, tačiau kai to padaryti nepavyko, ji nubėgo į netoliese esantį prekybos centrą. Pamatę kruviną besiblaškančią moterį žmonės iškvietė pareigūnus ir medikus. Policininkai, eidami kraujo pėdsakais, surado jau nebegyvą mergaitę, o medikai savo globon pasiėmė tragedijos kaltininkę.
Moteriškei protas šiek tiek prašviesėjo tik po geros savaitės. Tada ją pirmą kartą ir aplankė prokurorai. Moteris prisipažino, kad nužudė savo dukrą, bet padarė tai esą liepiama balso iš dangaus. Balsas liepė taip padaryti, kad apsaugotų devynmetę nuo persekiojimo.
V. Keizikienę tyrę Utenos psichiatrai nustatė, kad žudydama dukrą motina nesuvokė savo veiksmų ir jai būtinas gydymas psichiatrijos ligoninėje. Teisme paaiškėjo, kad moteris, kurią bendradarbiai pažinojo kaip tvarkingą ir darbščią motiną, sirgo psichikos liga. Jos 27 metų sūnus irgi gydomas psichiatrinėje ligoninėje. Tragedija galbūt įvyko dėl to, kad moteris nustojo gerti jai paskirtus vaistus. Po savaitės ir įvyko proto užtemimas, kurio nenujautė nei kaimynai, nei bendradarbiai iš bendrovės "Kauno duona".
Ištraukęs iš kilpos - nužudė
Tokių pavyzdžių, kai užtemus protui žmonės nežino, ką daro, yra begalės. Štai klaipėdietis Igoris Gochovičius pats atėjo į policiją ir prisipažino ką tik nudūręs draugą. Vyras kruvinose rankose dar tebeturėjo ir nusikaltimo įrankį, tačiau pasakyti, kur buvo padarytas nusikaltimas, niekaip neįstengė. Po kiek laiko jis tiesiog nuvedė pareigūnus į butą, kuriame paplūdęs krauju gulėjo Saulius N. Ir Saulius, ir Igoris jau ir anksčiau buvo gydęsi Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Likimo ironija, bet kartą I. Gochovičius ištraukė Saulių iš kilpos, kai šis bandė pasikarti, o dabar pats jį pasiuntė į mirtį. Dėl ko subadė savo draugą, Igoris paaiškinti taip ir nesugebėjo, tačiau teismui atsiuntė laišką iš ligoninės, kurio turinio teisėjai taip ir nesuprato.
Atėjo pirkti be pinigų
Vilniuje, Žirmūnuose, pensininkas Romualdas Lankauskas, ilgą laiką gydęsis nuo šizofrenijos, apimtas priepuolio nušovė buvusį kaimyną Henriką V. ir pas jį į svečius atėjusią dvylikametę paauglę. Tirdami šį nusikaltimą pareigūnai pagalbos paprašė Mykolo Romerio universiteto Kriminalistikos katedros specialistų. Šie sudarė psichologinį žudiko portretą ir iš karto pasakė, kad nužudytieji yra psichikos ligonio aukos.
Sulaikytasis iš karto savo kaltę neigė, bet galiausiai prisipažino. Pas buvusį kaimyną senukas neva atėjo pirkti revolverio, bet pinigų neturėjo. Paėmęs ginklą neva apžiūrėti, jis ir paleido kulką į ginklo savininką. Savo nelaimei tuo metu į butą užėjo namų šeimininko podukra. R. Lankauskas nušovė ir mergaitę - jis vis dėlto suprato, kad reikia slėpti pėdsakus.
Nieko nesuprantantys naikina įkalčius
Labai dažnai, ypač po rezonansinių nusikaltimų, žmonės kaltina medikus, kad šie arba nesugeba ištirti, kad įtariamieji simuliuoja ligą, arba yra paprasčiausiai papirkti. Galima tik spėlioti, kuo remdamasi teismo psichiatrų komisija vertina, ar sunkų nusikaltimą darydamas asmuo suprato savo veiksmus, ar tokios savo elgesio visiškai nesuvokė - tokia būtų apibendrinta vienos pusės nuomonė. Kaip matyti, psichiatrų nė kiek nedomina teisėsaugininkų surinkti įrodymai, kaip po brutalios žmogžudystės "nesuprantantys, ką padarė" nusikaltėliai naikina įkalčius - degina aukos krauju išteptus savo rūbus, laužo ar slepia žudymo įrankius, slapstosi nuo pareigūnų, sugalvoja alibi... Jei tik paaiškėja, kad iki nusikaltimo pdarymo banditas turėjo šiokių tokių psichikos sutrikimų, dažniausiai lengva ranka pasirašomos išvados, neva jis nesuvokė savo veiksmų, taigi ir negali už juos atsakyti. Kitaip sakant, tokie asmenys pripažįstami nepakaltinamais ir teismo nuo bausmės atleidžiami. Jiems skiriamas priverstinis gydymas trunka, visi žinome, daugiausia - kelerius metus. Ir neva pasveikęs pavojingas banditas vėl atsiduria laisvėje, daro sunkius nusikaltimus.
Gal kiek ir kategoriška nuomonė, bet jai pritaria daugelis mūsų kalbintų pašnekovų. Psichiatrai turi savo argumentų. Vienas iš jų - kad tokius žmones reikia integruoti į visuomenę ir tada jų agresijos tikimybė sumažės. Psichikos sutrikimų agresiją skatina pati nepakanti visuomenė. Iš tribūnų nuolat kalbama apie ligonių integravimą į gyvenimą, tačiau iš tikro, išbuvęs gydykloje keletą metų, praradęs ryšius su artimaisiais, toks žmogus išleistas iš ligoninės atsiduria gatvėje vienut vienas. Jis net nežino, kas vyksta pasaulyje. Tokiais žmonėmis tuoj pat kas nors pasinaudoja, nes užuojautos jie retai tesulaukia. Pasak psichiatrų, nesąmonė yra ir kaltinimas, kad jie paperkami arba nesugeba išaiškinti apsimetėlių. Per metus Utenos ekspertiniame skyriuje atliekama iki 300 teismo ekspertizių, tačiau Lietuvoje dar nebuvo nei vieno atvejo, kad psichiatrai būtų patraukti atsakomybėn dėl pasinaudojimo tarnybine padėtimi ar dėl tyčia pateiktos klaidingos įtariamojo psichinės sveikatos išvados. Jei kada ir būna abejonių dėl ekspertizės teisingumo, visada ji būna atliekama pakartotinai, kad prieštaravimų neliktų.
Minią pasotina kraujas
Tiems, kurie trokšta tik keršto, reikėtų paskaityti Vaidoto Daunio knygą "Šeštoji diena", kurioje jis užstoja vyresniesiems skaitytojams gerai žinomą Antaną Varnelį. Šis vyrukas ėjo per kaimus ir plėšikaudamas nužudė keturis senukus. A. Varnelį sušaudė, nors, kaip rašo V, Daunys, jis be jokių abejonių buvo protiškai atsilikęs, niekieno ir niekada nemylėtas, visų atstumtas ir ujamas. Visuomenė liko patenkinta, nes pasisotino jo krauju.
A. Hitletis prieš Antrąjį pasaulinį karą iššaudė savo šalyje visus psichinius ligonius, nes jie esą buvo našta šalies biudžetui ir trukdė kurti Trečiąjį Reichą. Manote, šalyje neliko tokių ligonių? Po karo Vokietijoje gimė tris kartus daugiau psichikos negalią turinčių kūdikių, negu tokių gimdavo prieš karą. Vieni sako, kad tai karo padarinys, kiti sako, kad tai - Dievo pirštas.
Psichiatrų atsakomybė
Vėl grįžkime į šiandieną. Jau mūsų minėtų J. Širvinsko, V. Keizikienės ir kitų teismų nutartimis priverstinai gydomų sunkius nusikaltimus padariusių žmonių laukia gydymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Pagal įstatymus ši gydymo įstaiga kas pusę metų privalo kreiptis į teismą dėl tokių ligonių paleidimo ar jų gydymo pratęsimo. Paleidžiamiems dažniausiai skiriamas priverstinis ambulatorinis gydymas. Anksčiau apie tokius išleistus ligonius psichiatrai pranešdavo policijai. Dabar - tik psichikos sveikatos centrams. Jei ligonis vėl tampa agresyvus, gydymo įstaigoje be sutikimo laikomas 48 valandas. Jei psichiatrai nustato, kad būtina jį gydyti toliau, kreipiasi į teismą, kuris leidžia gydyti dar 52 paras.
Šalyje jau buvo atvejis, kai psichikos ligonio nužudytos mergaitės motina teismui apskundė Sveikatos apsaugos ministeriją dėl to, kad pavojingas ligonis nebuvo laiku izoliuotas ir moteris dėl to neteko dukros. Motina norėjo prisiteisti pusę milijono litų, tačiau Vilniaus apygardos teismas jai priteisė tik 50 tūkstančių. Bet moteris savo pasiekė, nes teismas konstatavo, kad medikai nepadarė visko, kad ligonis būtų izoliuotas nuo visuomenės ir taip būtų užkirstas kelias tragedijai.
