Tauta išmoko linksmintis. Provincijos miestai Kaunas ir Panevėžys nušluostė nosį sostinei. Per linksmybes ir koncertus Vilniuje būriai girtų paauglių pasiruošę duoti bet kam į snukį, o štai per alaus šventę Kaune ar 500 metų įkūrimo minėjimą Panevėžyje net užlipus kam nors ant kojos atsiprašydavo ir maloniai nusišypsodavo ne užlipusysis, bet tas, kuriam užlipo. Aiškiai jaučiasi Europos įtaka. Matyt, emigrantai, kurių daugiausia ir išvažiuoja iš Kauno ir Panevėžio, Ispanijoje, Anglijoje ar Vokietijoje ne tik išmoksta geriau dirbti, bet ir mokosi gerų elgesio manierų. Policininkai ir apsaugininkai buvo pašiurpę nuo tokio žmonių gerumo. Jei tauta ir toliau taip sparčiai kultūrės, vyrai praras darbą arba bus priversti patys duoti vienas kitam į nosį, kad išprovokuotų muštynes.
Draudimai negelbsti
Kaunas turėjo tris dienas maudytis aluje. Čia vyko jau dešimtoji šventė "Tris dienas, tris naktis". Iki šiol tokios šventės vykdavo Vilniuje. Vingio parke įrengtuose restoranuose alus liedavosi laisvai, o nekultūringi sostinės gyventojai girti voliodavosi ant šaltos ir šlapios žolės ir niekaip neišsipagiriodavo. Sostinės meras A. Zuokas, niekaip negalėdamas susitvarkyti su girtuokliais, ėmėsi griežtesnių priemonių - uždraudė viešai gerti net alų, bet draudimais nedaug ką pasiekė. Prisiliurlinę kavinėse, baruose ar šiaip pakampėse, paaugliai ir jau barzdas užsiželdinę vyrai siausti vis tiek eidavo į gatves. Tad ir per neseniai Vilniuje vykusius masinius koncertus incidentų buvo sočiai, todėl alaus fiestą ir nuspręsta perkelti į Kauną.
Gėrimas tėvams prižiūrint
Alaus šventė pagal pasaulines tradicijas prasidėjo penktadienį, 12 valandą, Nemuno prieplaukoje. Vokietijoje ar Čekijoje, kur tokios šventės labai populiarios, pirmąją šventės alaus statinę atidaro ir pirmąjį bokalą išgeria miesto burmistras ar meras. Nors Kaune tokios pradžios nebuvo, šventė dėl to nenukentėjo. Kaune buvo pritaikyta JAV alaus švenčių tradicija - iki 21 metų ir vyrai, ir moterys buvo įleidžiami tik su vyresniu palydovu. Ir alų, kurio šventėje buvo net 44 rūšių, galėjo gerti tik prižiūrimi vyresniųjų. O kad gėrė - niekam ne paslaptis, nes šiais laikais moksleiviai net per pertraukas troškulį malšina kokiu nors "aisu" ar "fizu", kuriuose laipsnių tiek, kiek ir gerame aluje.
Dabar, pasibaigus šventei, galima sakyti, kad Kaune šventė ne kokie nors girtuokliai, o šeimos. Nors alus ir buvo pagrindinis šventės akcentas, buvo galima pašokinėti su guma, paskraidyti lėktuvu, paplaukioti laivu, dalyvauti įvairiose varžybose ir konkursuose, klausytis koncertų ir stebėti per televizorius Europos krepšinio čempionato kovas.
"Niekas išgert neduoda"
O Panevėžyje kelias dienas vyko miesto 500 metų jubiliejaus šventė. Aišku, su Kauno alaus švente čia nėra ką ir lyginti - mieste prie Nevėžio linksminosi visi. Tiek žmonių gatvėse ir renginiuose nėra buvę. Paskutiniu metu vos pasibaigus darbo dienai gatvės ištuštėdavo, miestas lyg išmirdavo, o per jubiliejaus dienas žmonės linksminosi iki ryto. Ir nieko - vos vienas kitas apsistumdė, apsižodžiavo, peiliu šonus pakuteno, bet ir toliau šventė. Visus ypač nudžiugino ir nustebino paskutinis šventės akcentas - V. Ganelino miuziklas "Velnio nuotaka". Vilniuje jį stebėjo kiek daugiau nei 10 000 žiūrovų, o Panevėžyje - net 60 000. Stetiškių aerodromas, kur vyko spektaklis, buvo pilnut pilnutėlis. Aišku, daugelis beveik nieko nematė, užtat garsas buvo puikus. Ypač kai kartu su Pinčiuku vos ne visi užtraukė "Niekas išgert neduoda". Tokiai miniai buvo smagu vaidinti ir miuziklo artistams, groti Valstybiniam simfoniniam orkestrui, dainuoti chorui "Brevis". Įsivaizduokite, kaip suspurda artisto širdis, kai 60 000 žmonių surinka "Bravo!" ir prašo pakartoti. Beje, Panevėžyje vaidinant miuziklą būta ir naujų elementų. Virš aerodromo skraidė sraigtasparnis, iš kurio iššokę parašiutininkai vaidino iš dangaus išvarytus angelus. Vėliau pakilę balandžiai simbolizavo Baltaragio žmonos vėlę.
Keptas jautis ir vėdarai
"Velnio nuotaka" buvo vaidinama sekmadienį, o šventė gatvėse prasidėjo penktadienį pusės tonos jaučio kepimu. Prieskoniais ištrintas, visą savaitę marinuotas, į kepimo foliją įsuktas pusės tonos jautis kepė net 7 valandas. Iki tol 3 valandas teko kūrenti laužą, kad susidarytų pakankamai žarijų. Jaučio porcija kainavo 500 centų. Už tokią kainą tomis dienomis buvo galima nusipirkti ir daugiau įvairių prekių.
Penktadienį suvalgę Šiaulių rajono Kužių agrofirmos iškeptą jautį, šeštadienį panevėžiečiai ragavo vėdaro. Kad jis tikrai skanus, pirmasis tuo įsitikino miesto meras Vitas Matuzas, pavaišino juo ir Seimo pirmininką A. Paulauską. Tikimasi, kad 64 metrų vėdaras bus įrašytas į rekordų knygą kaip ilgiausias Lietuvoje.
Alų, midų gėrė
Jubiliejinėje šventėje dalyvavo ir prezidentas R. Paksas. Ir jis, ir Seimo pirmininkas vaišinosi mero priėmime. Čia svečiams buvo patiektas didžiulis rūkytas šamas ir keli karšti patiekalai. Buvo kiaulienos, jautienos, paukštienos, lašišos, o vidurnaktį prapjautas mero tortas. Trūko tik varnienos, kuri Panevėžio krašte vis dažniau valgoma.
Sunku aprašyti visus renginius ir koncertus. Karnavalinėje eisenoje, kurios priekyje buvo vežamas didžiulis vėžys, prašmatnia karieta važiavo Čičinskas su svita, vyko senovinių automobilių, motociklų pristatymas, skraidė parasparniai, lėktuvai ir visokie kitokie prietaisai, kurie tik sugeba pakilti į orą, o Ukmergės gatvėje buvo atkurta senoji Vilkmergės gatvė su amatais. Koncertai, galiūnų varžybos ir būtinai didelis ekranas krepšiniui žiūrėti. Europos krepšinio čempionatas dažnai svarbiau už visokias šventes.
Nors ir mirė nuo sifilio...
Nepamirštas ir Panevėžio įkūrėjas Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras. Jam pastatytas paminklas, kurį sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma. Paminklas iškilmingai atidengtas, tačiau kunigai jo nepašventino, nors skulptūroje Aleksandras ant delno laiko bažnyčią. Kunigaikštis 1503 metų rugsėjo 7 dieną parašė raštą, kuriuo bažnyčiai dovanojo žemes tarp Lėvens ir Nevėžio upių bei liepė Ramygalos klebonui pastatyti bažnyčią bei smuklę. Taip ėmė kurtis miestas. Už tai panevėžiečiai kunigaikščiui turi būti dėkingi, bet kunigams nepatinka, kad kunigaikštis mirė nuo sifilio. Atseit tokiems paminklai nešventinami. Bet tauta atlaidesnė, juolab kad liaudies išmintis sako, jog "lazdos, tiurmos ir ligos negali išsižadėti". Reikia suprasti ir Aleksandrą, kuris, mėgindamas stabilizuoti santykius su Rusija, vedė Ivano III dukterį Eleną. Išėjo atvirkščiai. Elena liko stačiatikė, o Aleksandras nuolat buvo kaltinamas religinės tolerancijos stoka. Teko vyrui kovoti ir su rusais, ir su totoriais, tad nenuostabu, kad ir sifilį kažkur susigriebė. Daugelis tai supranta, todėl ir paminklui susimetė. Jis pastatytas už aukotojų lėšas, o meras pasiūlė įvesti tradiciją prie Aleksandro paminklo prisiekti naujiems miesto merams.
