Lietuvos televizija praėjusią savaitę parodė neeilinę premjerą - lenkų režisieriaus Andžejaus Vaidos filmą "Katynė". Neįprasta dar ir tai, kad filmas, pasakojantis apie masines Lenkijos karininkų žudynes, kurias 1940 metų pavasarį Katynės miške įvykdė sovietų budeliai, buvo rodomas be reklamos.
Katynė - tai vietovė į vakarus nuo Smolensko. 1940 metų pavasarį Katynėje buvo nužudyti 22 000 lenkų, tarp jų 14 000 karininkų. Žmones sušaudė lauke ir NKVD rūsiuose. Trijose belaisvių stovyklose - Starobelske prie Charkovo, Ostaškove prie Seligero ežero ir Kozelske prie Katynės - laikomi karininkai iki paskutinės minutės tikėjosi būti paleisti...
Kelis dešimtmečius Kremliaus vadovai tikino, kad žudynes vykdė ne Raudonoji armija, o vokiečių vermachtas. Vis dėlto paaiškėjo, kad būtent sovietų Politbiuras įsakė išnaikinti didžiąją dalį lenkų elito. Istorinis teisingumas reikalauja, kad aukos būtų reabilituotos, to reikalauja ir aukų giminaičiai Maskvos teisme.
Lenkai į Raudonosios armijos rankas pateko 1939-ųjų rugsėjį, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Kai tik Vokietijos kariuomenė užėmė kaimyninės šalies vakarinę dalį, sovietų daliniai įžygiavo į rytinę.
Lenkų vadovybė Stalino kareivius laikė sąjungininkais, todėl įsakė jiems nesipriešinti. Tai buvo mirtina klaida. 3000 lenkų kariškių buvo suimti ir traukiniais išgabenti į Sovietų Sąjungos gilumą. Dar porą mėnesių jų gimines Lenkijoje pasiekdavo laiškai iš Rusijos.
Tik po 2 metų priverstiniams darbams išvežti lenkai Katynės miške aptiko lavonų. 1943-iųjų vasarį į tyrimą įsitraukė vermachtas. Netrukus slaptoji policija atkasė ir masinius kapus su apirusiais kūnais. Juose gulėjo 4400 prapuolusių lenkų karininkų. Visi nužudytieji buvo užkasti su asmeniniais dokumentais ir skiriamaisiais ženklais - matyt, rusai buvo įsitikinę, kad niekas kapų neras.
1943-iųjų rudenį Raudonoji armija atkariavo iš vokiečių Smolensko sritį ir Maskva įsakė ištirti žudynes saviems ekspertams. Šie paskelbė, kad nusikaltimas įvykdytas "1941 metų rudenį". Tai reiškė, kad "lenkus nužudė fašistai", o ne NKVD. Šiai tezei patvirtinti 1945 metais Leningrade ir Smolenske buvo pakarta 15 karo belaisvių vokiečių, paskelbus, kad jie atsakingi už Katynės žudynes.
Prasidėjo absurdiškas Katynės propagandos karas, trukęs daugiau nei keturis dešimtmečius. Egzistuoja versija, kad dar Nikita Chruščiovas 1956 metais buvo pasiryžęs paviešinti tiesą apie Katynę, bet to nenorėjo patys lenkų komunistai. Ir tik 1990 metais Michailas Gorbačiovas pripažino, kad už žudynes atsakinga Rusija. Po 2 metų Borisas Jelcinas Varšuvoje perdavė 1940 metų kovo 5 dienos Politinio biuro sprendimo aktus, kuriuose nurodyta sunaikinti 25 700 lenkų, dokumente vadinamų "nepataisomais sovietų valdžios priešais". Stalinas norėjo sunaikinti lenkų inteligentiją, kad šalis kaimynė niekada neatsigautų.
1995 metais lenkai ir rusai susitarė atlikti atskirus tyrimus masinėms žudynėms rekonstruoti. Tuomet paaiškėjo, kad ne vieną budelį Maskva buvo net apdovanojus ordinais. Katynės aukų giminės norėtų nužudytuosius gražiai palaidoti Lenkijoje, bet prieš tai jie turi būti juridiškai reabilituoti. 2004 metais Vladimiro Putino valdoma Rusija pateikė savas Katynės žudynių tyrimo išvadas - neva nėra jokių nusikaltimo žmonijai įrodymų... Aukų giminaičiai jau 4 metus kovoja su šiuo sprendimu, tačiau nesėkmingai. Kelios Katynės aukų šeimos susivienijo ir kreipėsi į teismą reikalaudamos atnaujinti tyrimą. Tarsi pasityčiodamas Maskvos srities teismas šią gegužę nusprendė, kad reabilitavimo galima prašyti tik asmeniškai. Tačiau ar mirusieji gali ko nors prašyti?.. Be to, reikalaujama teisinių nuosprendžių, kurių, savaime suprantama, nėra - lenkų karininkai buvo sušaudyti be teismo sprendimo.
Rusijos užsienio reikalų ekspertas Sergejus Karaganovas nuėjo dar toliau - pavasarį jis išdidžiai pareiškė: "Mes, rusai, niekada viešai neatsiprašysime už Katynę".
