Remigijus RAINYS
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl prestižiniame sostinės Antakalnio rajone esančiuose kolektyviniuose soduose viename namelyje nuolat kildavusių gaisrų priežasties nustatymo. Šio namelio šeimininkų Valerijos ir Edgaro P. bėdos prasidėjo 2004 metų žiemą, kai savininkai sugalvojo dar prieš keliolika metų Valentinos tėvo statytą namelį parduoti. Aplinkiniuose sklypuose jau augo patogūs gyvenamieji būstai, kuriuos sodo nameliais jau lyg ir nebebuvo kuklu vadinti, todėl jų valdos vertė gerokai pakilo ir pora tikėjosi už gautus pinigus pastebimai pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Sumanymui keltis kitur nepritarė tik nepilnametis Valentinos sūnus, o Eduardo posūnis Valius (visi šios istorijos personažų vardai pakeisti), kuris šiuose soduose jautėsi gerokai laisviau, nei mieste šeimos turėtame bute. Kaimynai įtarė, kad po sodus su bendraamžiais besišlaistąs vaikigalis kartkartėmis kai ką nugvelbia ir iš jų sklypų, tačiau už rankos Valiaus nebuvo nutvėrę, o ikiteisminius tyrimus pagal jų skundus pradėję pareigūnai patikimų įrodymų nesurinkdavo. Pasak iki šiol čia tebegyvenančių žmonių, rimtai jaunąjį padaužą jie buvo prirėmę, kai iš jų namo statybvietės dingo terasoje darbininkų tik kelioms minutėms be priežiūros palikti bene keturių tūkstančių litų vertės įrankiai. Tačiau paauglys išsigynė, nors dešimties darbininkų brigada tvirtino, kad be jų čia sukiojosi tik jaunasis kaimynas. Tuomet Valentina net nepagalvojo, kad prieš dešimtmetį mirusio tėvo žodžiai, jog jis pats niekuomet nesikels iš šio namelio, o vaikai valdos negalės parduoti net ir po jo mirties, bus pranašingi. Tačiau namelis, matyt, ne veltui buvo suręstas Šatrijos raganos vardu pavadintoje gatvėje, nes raganos pakurstytas piktasis bildukas jame pradėjo siautėti, vos tik prasidėjo derybos su pirmaisiais pirkėjais.
Dar 2004 metų žiemą namelyje nei iš šio, nei iš to užsiliepsnojo baldai ir užuolaidos, nors visi šeimos nariai buvo viduje ir jokiais gaisrą sukelti galinčiais prietaisais nesinaudojo. Ugnį gesinę ugniagesiai gaisro priežastimi įvardijo nesutvarkytą elektros instaliaciją, nors ją buvo įrengęs elektriku dirbęs Valerijos tėvas. Tiesa, elektros skaitiklių atėję tikrinti specialistai stebėdavosi sienose priraizgytų laidų gausa, o po Valerijos tėvo mirties elektra kartais trumpam pradingdavo, o po to vėl atsirasdavo. Todėl visa elektros instaliacija namelyje buvo pakeista, tačiau gaisrai nesiliovė. Kovo 8-osios vakarą elektra buvo išvis išjungta. Mažametę dukrą migdžiusi Valerija išgirdo garsius kažkieno žingsnius, todėl nuskubėjo į gretimą kambarį perspėti vyrą, kad šis vaikščiotų tyliau. Tačiau moteris pamatė, kad Edgaras ir jos sūnus jau miega. Po kelių dienų virtuvėje triūsusi Valerija pajuto svilėsių kvapą, kokį paprastai skleidžia svylantys laidai, o netrukus užsiliepsnojo ir pati virtuvė. Moteris iškvietė ugniagesius, tačiau kol šie atvyko virtuvę nuniokojusi ugnis užgeso savaime. Vis tik ugniagesiams tą vakarą darbo atsirado, nes jų akivaizdoje namelyje be jokios priežasties užsiliepsnojo vonioje kabėjęs chalatas. Po to vėl pradėjo degti užuolaidos, o galiausiai ugnis plykstelėjo iš sofos vidaus. Labiausiai ugniagesius nustebino netikėtai užsiliepsnoję plastmasiniai dviračio vairo antgaliai. Pastebėję, kad paslaptingi gaisrai kyla tik tuomet, kai šeima būna namelyje, šeimininkai savo būstą pašventinti kvietė Petro ir Povilo bažnyčios dvasininką. Tačiau ir po kunigo pastangų paslaptingasis bildukas neišsikraustė. Vieno iš 6 čia kilusių gaisrų metu sudegė dalis spintelės, kurioje buvo sudėti iš galimo namo pirkėjo gauti rankpinigiai. Savo tyrimą atlikęs policijos pareigūnų dirbantis Edgaras kažkam prasitarė, kad taip netikusiai išdaigauti galėjo jo posūnis. Esą vaikėzas pasisavino pinigus, o spintelę, norėdamas nuslėpti įkalčius, kaip ir kitus iki tol degusius daiktus patrinė savaime užsiliepsnojančiu baltuoju fosforu. Šitaip chemijos mokslu besidomėjęs nepilnametis neva vykdė senelio valią ir terorizuodamas šeimą norėjo atbaidyti galimus valdos pirkėjus. Šią versiją prokuratūros pavedimu tyrę ugniagesių pareigūnai ekspertizei pateikė net keliolika iš apdegusių daiktų paimtų pavyzdžių, tačiau ekspertai juose nerado jokių pašalinių chemikalų pėdsakų. Arba specialistams pritrūko specialių prietaisų ir kvalifikacijos, arba jaunasis chemikas buvo išties talentingas, tad pagaliau Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai ikiteisminį tyrimą teko nutraukti. Vis tik Valerijai ir Edgarui savo valdas pavyko sėkmingai parduoti ir nuo tol čia nei karto nepastebėta jokio poltergeisto pasireiškimo. Pasak iki šiol su šia šeima bendraujančių sodo kaimynų, piktasis bildukas kol kas nepasirodė ir naujojoje Edgaro bei Valerijos gyvenamoje vietoje. Vis tik prokurorai spėja, kad geriausiu egzorcistu šioje istorijoje pasirodė Valiaus patėvis, visas problemas išsprendęs, tegul ir nešventinta, beržine rykšte.
Tačiau kitų valstybių anomalių reiškinių tyrinėtojai vis dar tebelaužo ietis, bandydami įrodyti ar paneigti, kad jų vaiduokliai, šmėklos ar bildukai egzistuoja iš tiesų ar yra tik prasimanyti. Rimtą ataką prieš savus vaiduoklius surengė anglų mokslininkai. Vienas jų surinko kelių šimtų savanorių grupę, kuri lankėsi, pasak padavimų, vaiduoklių itin pamėgtose Didžiosios Britanijos vietose: Hemptono teisingumo rūmuose, bei Edinburgo pietinio tilto rūsiuose. Eksperimento dalyviai buvo įspėti, kad pavyzdžiui, Hemptono rūmuose kadaise buvo nukirsta karaliaus Henriko VIII žmonos galva, tačiau jie nežinojo, kuriose patalpose žmonės dažniausiai susiduria su šmėklomis. Savanoriai turėjo fiksuoti bet kuriuos pastebėtus ar pajaustus neįprastus reiškinius: žingsnių garsus, pojūčius, kad kambaryje be jų yra dar kažkas ar juntamą netikėtą šaltį. Visi gavo pastatų planus, kuriuose reikėjo pažymėti, kuriose vietose pastebėtos anomalijos.
Tiek Hemptono rūmuose, tiek Edinburgo rūsiuose eksperimento rezultatai buvo vienodi. Savanoriai anomalius reiškinius jautė ten, kur su tariamaisiais vaiduokliais susidurdavo ir ankstesni šių vietų lankytojai. Vis tik britų mokslininkai įsitikinę, kad visos šios "nuojautos" - tai smegenų reakcija į kokius nors išorinius, kūną veikiančius faktorius: patalpų temperatūrų skirtumus, apšvietimo ypatumus ir panašiai. "Vaiduokliai" veikia labiausiai tam tinkančioje aplinkoje ir nėra jokio skirtumo, ar su jais neva susiduriantis asmuo ankščiau ką nors žinojo apie vietines šmėklas ar ne. Britų mokslininkai nustatė, kad infragarso veikiami žmonės patiria tuos pačius nemalonius pojūčius, kaip ir lankydamiesi vaiduoklių pamėgtose vietose, todėl kitas eksperimentatorius, naudodamas septinių metrų ilgio vamzdį, klasikinės muzikos koncerto metu įprastinių instrumentų garsus "atskiedė" ausiai šiaip jau negirdimais super žemo dažnumo virpesiais. Po koncerto buvo apklausti visi 750 jo klausytojų. Visi "bandomieji" tikino, kad jų nuotaika netikėtai sugedo, jie jautė liūdesį. Kai kurių kūnais "prabėgo skruzdelės", o kiti pajuto stiprią baimę. Beje, klausytojams nebuvo pranešta kurių dviejų, iš keturių koncerte grotų kūrinių metu jie buvo "vaišinami" infragarsu. Eksperimento rezultatai leidžia teigti, kad bendravimo su šmėklomis pojūčius sukelia būtent infragarsas, o tokie dažniai gali nuo seno sklisti tose vietose, kurias, pasak legendų, pamėgę vaiduokliai.
Ne mažiau garsius mokslinius laipsnius ir garbės vardus turintys šios mokslininkų grupės oponentai gina angliškųjų pamėklių teisę egzistuoti, juo labiau, kad pagal savo prigimtį anglai visuomet buvo linkę į mistiką. Jų nuomone, mes ne vieni šioje planetoje, šalia egzistuoja ir kiti pasauliai. Kai šie pasauliai net yčia persikryžiuoja, tada "atsiranda" žmonės ar net ištisos scenos iš praeities. Pasak jų, šmėklos iš kitų pasaulių gali atvykti ir iš ateities. Savo teiginius vaiduoklių specialistai grindžia tuo, kad net šiuolaikinio Londono centre būriuojasi lyg ateiviai apsirengę jaunuoliai. Kiekvieno jų nepačiupinėsi, todėl galimai kai kurie jų iš tiesų yra ateiviai iš būsimų amžių. Kitą vertus, sunku nustatyti ar kokiame sename naktiniame klube prie baro alų gurkšnojantis senoviniais rūbais vilkintis vyriškis yra tik koks nors atsigaivinti užsukęs aktorius iš artimiausio teatro, ar šmėkla iš viduramžių. Vaiduokliai, esą, priklauso ne kokiam nors pastatui, o tam tikrai vietai ir jeigu čia bus pastatytas koks naujas pastatas, tai jie gali persikelti ir į jį. Manoma, kad vaiduokliais dažniausiai tampa prievartinių būdu mirusių žmonių arba savižudžių sielos, nes tokios mirties atveju atsilaisvina daugiau energijos. Juk tokiu būdu mirštantis žmogus buvo ypatingos emocinės būsenos, tad sutapus įvairiems parametrams, pavyzdžiui temperatūrai, drėgmei, spaudimui, išsiskirianti energija tarsi "užrašo" įvykį ir jis gali vėl ir vėl kartotis ištisus šimtmečius. Tiesa, tai ne pats geriausias vaiduoklių egzistavimo paaiškinimas, tačiau galima ir tokia versija. Vis tik, net skirtingų pozicijų besilaikantys britų polstergeisto specialistai kone vienbalsiai sutaria, kad jų vaiduokliai - tai tautos kultūros dalis ir paprastiems mirtingiesiems piktybiškai kenkia retai.
Greitų sprendimų, kovojant su gyvenamuosiuose būstuose neva įsitvirtinusiais bildukais, ieškantiems lietuviams siūloma pasinaudoti vieno iš seniausių Rusijos "vaiduoklių medžiotojo" patarimu. Jei jūsų namuose apsigyveno piktus pokštus krečiantis nenaudėlis bildukas, pasak save Tarptautinės neišaiškintų reiškinių komisijos bendrapirmininku tituluojančio šmėklų specialisto, tereikia išsiaiškinti ar jis berniukas, ar mergaitė. Tuomet tame kambaryje, kur nelaboji dvasia siautėja įžūliausiai reikia palikti jam dovaną: kortų kaladę arba lėlę. Garantuojama, jog bildukas pasiims jam patikusį daiktą ir išsikraustys amžiams.
