Kaip žinome, šunys ir katės visada nesugyvendavo. Priešpriešą šiems gyvūnams sukelia jų pačių kvapas. Tačiau būna ir išimčių. Kaimynas, gyvenantis mūsų daugiabučio pirmajame aukšte, laiko vokiečių aviganių veislės kalę. Ji dar jauna - vos metų - ir labai smalsi. Kaip ir maži vaikai. Aš įsigijau kačiuką. Mano augintinis, vardu Musė, išeina į balkoną ir visada žiūri į apačią. O ten pakėlusi galvą Aira (toks kalytės vardas) mato kačiuką. Reikia manyti, jog jie gerai sutaria. Ir štai kas įvyko... Musė įpratusi balkone gaudyti skraidančius vabalėlius: širšes, muses, peteliškes. Pastebėjusi, jog balkone skraido drugelis, šoka jo gaudyti. Aš žiūrėjau televizijos laidą ir nekreipiau dėmesio į augintinės žaidimus. Kai drugelis nutūpė ant balkono sienos, Musė pašoko ir užsispyrė jį pasiekti, tačiau neapskaičiavo savo šuolio krypties ir nuskriejo į apačią - ant žemės. Matyt, ji labai išsigando ir nesuprato, kas atsitiko. Tikriausiai kniaukė. Netrukus žmona išgirdo, jog kažkas krebždena į duris. Atidariusi apstulbo. Ant slenksčio Aira padėjo mūsų kačiuką gyvą ir sveiką. Žinoma, mes už tai Airai padėkojome. Ir ji tai suprato. Matyt, patarlė "Sugyvena kaip katė su šunimi" nuo šiol įgaus prieštaringą prasmę. Šis pavyzdys rodo, jog naminiai gyvūnai pradeda sugyventi taikiau nei kai kurie žmonės.
A. Čiupas, Kaunas
