Nuo tilto pusės dviračių taku eidamas, pajuntu - kairės ausies mažame klausos įtaise išsieikvojo akumuliatorius. Kita ausis žuvo kare. Galvoje viskas nutyla. Jokio ryšio su aplinkos garsais. Ir mintis “a dead battery in the hearing aid is like an unloving woman in a marriage” šauna į galvą. Nemylinti moteris santuokoje… Tokiu atveju kurtumas yra išganingas.
Einu nieko negirdėdamas. Bet paaštrėja jausmai ir akylumas. Štai, matau, plevėsuoja vėliavos virš dviračių, riedučių, banglenčių nuomos būsto, stogo pakraščiais - Amerikos, Britanijos, Kanados, Meksikos, Izraelio, Italijos, Brazilijos… Kažkodėl jie niekada neiškabina nei Japonijos, nei Pietų Korėjos, nors šių šalių turistai yra bene gausiausi. Prie to būsto matau užrašą “Free Air”. Oras veltui! Aš juo gi kvėpuoju už dyką dieną ir naktį. Jis čia kur kas grynesnis nei ten, gatvių ir greitkelių kamšalynėje. Tai patvirtina pralekiančios žuvėdros, nors dabar ir negirdžiu niekada man nepabostančio jų klyksmo.
Iš tiesų šis “oras veltui” iš stovo žarnelės yra dviračių padangoms. Miesto degalinėse turi įkišti ketvertuką ar net 50 centų. Būna, nesuspėji pripūsti visų keturių padangų ir aparatas išsijungia. Šauki darbuotoją. Bet visi užsiėmę, neskuba. Pyksti. Neapsieini be keturraidžio keiksmažodžio. Jie nekreipia dėmesio, turbūt mintyse atsilygina tuo pačiu. Toks jau yra urbanistinis pasaulis, pilnas įtampos, rietenų. Ir džiaugiuosi, kad dažnai galiu bastytis vandenyno pakrante, veltui kvėpuoti oru, dairytis, kada ne kada žvelgti į dulsvą akiratį. Kas ten?
Šitaip kurčiai besibastant braunasi geros ir negeros mintys. Geros, esu tikras, niekam neįdomios. Skaitytojai labiausiai mėgsta nuodėmingas mintis, nelyginant kunigai per išpažintį atsidėjusiai klausantys tikinčiųjų intymių paslapčių. Dorovinių klaidų.
Todėl ir pasuksiu į minčių intymiąją pusę. Jos manyje veši kaip piktžolės. Kad ir apie tą merginą, su kuria susitikau sapne. Glauste glaudžiau, bučiavau. Po to ėjome ūksminga alėja. Ji man priminė vieną išvaizdžią Holivudo aktorę. Pasukome į restoraną “Egzotika”. Ten gavome staliuką jaukioje kertėje. Deja, prisiplakė nepažįstamas juodabarzdis frantas. Neprašytas atsisėdo. Pliauškė visokius niekus, akis įbedęs tik į mano mergužėlę. Įžūlus girtuoklis. Supratau, kad nori ją paveikti. Kažką ištarė man nesuprantama kalba. Išsišiepęs nužvelgė mane ir išėjo. Mačiau, kaip pasikeitė jos meilus veidas. Akyse įsitvirtino nekantrumas. Netrukus atsiprašiusi, pakilo ir dingo. Likau vienas. Ne kur kitur, o jaukioje “Egzotikos” kertėje. Palubėje iš manęs šaipėsi didoka papūgos iškamša.
Kadangi tai ne pirmas kartas, kai įvairiomis aplinkybėmis sutikta princesė, aure, netikėtai ištirpsta mano draugėje. Ilgai jos nelaukiau. Grįžau namo, žinoma, labai nusivylęs, nes ši būtybė savyje kaupė tai, ko visad ilgiuosi. Sunku apibūdinti. Tegul tai būna mano ieškomas vienos vienintelės Gralis. Šventoji metafora. Juk net pasakiau jai, kur gyvenu. Troškau išganymo. O dabar spoksau į televizorių, nė kiek nesigilindamas į turinį. Praslinko tuščia valanda. Dar kitos pusė. Staiga atsivėrė retai rakinamos mano buto durys. Įėjo ta pati mergužėlė. Jos šukuosenoje kyšojo egzotiška gėlė.
Paklausiau, ar ji buvo su juo? Taip, atsakė, buvo. Man pasidarė koktu ir pikta dėl jos elgesio. Tačiau stebino jos atvirumas. Jokio melo, jokio bandymo išsisukinėti, tarytum tai, kas įvyko, nebuvo taip jau svarbu. Vis dėlto geidžiau jai uždrožti, kad ir nestipriai pliaukštelėti. Nubausti. Kilo ranka. Bet susilaikiau. Ir pačiu laiku, nes pabudau. Ak, pabudimas tuo mirksniu, kai nori pasielgti niekšiškai, yra tikrai išganingas.
Ką ir sakyti, buvau tada laimingas sapne Frankenšteino grubiu mostu nepalietęs jos mielo veido. O juk sapnai dažniausiai yra tokie keisti ir gražūs, tokie logiškai teisingi. Praturtina mūsų likimus. Kartojasi įvairiomis versijomis. Kad ir šis apie pirtį, kurioje negalėjau padoriai nusimaudyti. Užsimušdamas ieškojau muilo, kempinės, puskubilio. Nebuvo rankšluosčio. Šiaip taip nusiprausiau. Tada pamačiau, kad neturiu drabužių. Pavogė. Vadinasi, turiu eiti į gatvę nuogas. Taip ir išėjau gėdydamasis praeivių žvilgsnių. Tiesiog bėgte bėgau namų pasieniais. Pabudau tuo metu, kai iš tolo, rodos, artėjo toji seniai regėta mergužėlė. Idealas. Šalia jos iškilmingai žingsniavo kardinolas. Ant jo peties tupėjo papūga.
Sunku būti nuogam šiame pasaulyje, net ir šilto klimato mieste, jei nesi pakankamai jaunas ir drąsus. Kurčiam būti kur kas lengviau.
www.akiraciai.lt
