Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Dešimtus metus Raseinių rajono Ariogalos seniūnijos socialinio darbuotojo pareigas užimantis Juozas Labanauskas neatmena kito panašaus atvejo, kad taip susvetimėtų artimiausi žmonės, kad dukra ir anūkė atvirai bodėtųsi, tiesiog neapkęstų savo tikros motinos ir močiutės, kad devintąją dešimtį bebaigiančią, tačiau dar labai šviesaus proto senolę artimiausi žmonės, dėl nežinia ko įniršę, ne tik šlykščiai iškoneveiktų, bet ir išvarytų iš namų, žiauriai apspardytų.
Močiutės trobelėje karaliauja anūkė
Apie Verėduvėlės kaimo gyventojos Onos Stakauskienės (88 m.) trobelėje jau kuris laikas besitęsiantį pragarą sužinojome ne iš jos pačios ar seniūnijos darbuotojų, bet iš kitų kaimo žmonių. Moterys negalėjo ilgiau tylėti matydamos, kaip ujama ir mušama niekam nieko blogo nepadariusi senutė - paskambino į redakciją ir paprašė, kad apie begėdes dukterį Oną Šarkuvienę bei anūkę Jolantą Butautienę parašytume - gal, girdi, bent tada šios apsiraminsiančios, nustosiančios skriausti vargšę senolę.
Pasak verėduvėliškių, pasiturinčiai gyvenusi Ona Stakauskienė dar tarybiniais laikais tame pačiame Verėduvėlės kaime nupirko dvi sodybas: vieną, geresnę, su namu dviem galais - savo vienturtei dukteriai Onai, o kitą, prastesnę - sau. Kol Ona Stakauskienė gyveno viena, buvo ramu. Tačiau neilgai trukus pas močiutę atsikėlė anūkė Jolanta su dviem mažais vaikais. Va tada ramybė ir baigėsi.
Ūmaus būdo anūkė močiutę ėmė šokdinti, visai nekreipdama dėmesio esanti nuomininkė - ne trobos šeimininkė. Senolei prisiėjo savo mantą susinešti į kelių kvadratinių metrų kambarėlį, o Jolanta įsikūrė kelissyk didesniuose "palociuose". Kur tik senutė beėjo, ką beveikė - anūkei vis užkliūdavo. Jauną, bet labai piktą moterį, girdi, galėdavo sunervinti net praskrendanti musė, o staiga užplūdęs pyktis būdavo išliejamas ant niekuo dėtos močiutės. Ši baimindavosi iš savo kamarėlės net koją iškelti - kad tik nepasimaišytų amžinai niurnančiai, besikeikiančiai anūkei ar iš motinos pavyzdį imantiems provaikaičiams akyse.
Už kelių šimtų metrų gyvena Onos Stakauskienės dukra Ona Šarkuvienė - regis, ji galėtų savo pasiutėlę dukterį Jolantą bent kiek sutramdyti! Pasirodo, šita irgi ne geresnė - savo tikrą motiną pavasarį iš trobos (kurią pastaroji dukrai kadaise įtaisė!) tiesiog išmetė lauk su visa lova ir nedidele manta! Ir atsižadėjo dar kada nors priimti! Girdi, ta "netikša" šitiek "zlasčių" prikrėtusi! Kas beliko senolei, jei ne sugrįžti į savo pačios namus, kur karaliauja anūkė... Ši senutę pasitiko prakeiksmais ir grasinimais, tačiau durų užtrenkti negalėjo - vis dėlto tai Onos trobesiai...
Rūpintis motina - dukters pareiga
Puikiai žinodami ir girdėdami, kas dedasi Onos Stakauskienės sodyboje, kaimo gyventojai ne kartą kreipėsi į Ariogalos seniūnijos socialinį darbuotoją Juozą Labanauską, kad apsaugotų senolę nuo artimiausių žmonių įtūžio. Pasak Juozo Labanausko, vargu ar galima tikėtis, kad kada nors šioje šeimynėlėje padėtis pasikeis į gerąją pusę, jei tiek dukra, tiek anūkė senolės taip nekenčia. Vyriškis sakė nenorįs garsiai įvardinti sinonimų, kokiais artimiausi žmonės apibūdina Oną Stakauskienę. Gėda. Ką esą daugiau kalbėti, jei Ona Šarkuvienė, senutės dukra, iš seniūnijos atvykusiai delegacijai tiesiai šviesiai pareiškė nepakelianti nuo "senės sklindančios smarvės" ir niekaip nesuvokė, kodėl karšinti nusenusią motiną yra būtent jos, vienturtės dukters, pareiga. Žinoma, Onai Stakauskienei būtų galima išrūpinti vietą senelių prieglaudoje, tačiau savo kampą turinti, dar gebanti save pilnai apsitarnauti senolė be galo bijo svetimo stogo.
- Nu nu, man belieka pasiimti virvę ir pasikarti, - net ašarą išspaudė Ona Šarkuvienė, kai kartu su Juozu Labanausku atvykome į jos namus ir pasiteiravome, kodėl taip neapkenčianti savo tikros motinos, išauginusios ne tik ją, vienturtėlę dukrelę, bet ir anūkus - du Onos vaikus. - Ar žinot, kas ji per žmogus? Kiek man su ja buvo bėdos! Viską daro, kad tik man pakenktų, kad tik mane labiau sunervintų!
Ką tokio baisaus ir piktybiško devyniasdešimtmetė gali nukrėsti? Ogi ji, anot dukters, kai žiemą buvo priimta gyventi, tyčia kambario langą - kad tik ją, Oną, sušaldytų! - atidarė; visą maišą gerų ąžuolinių malkų per trumpą laiką sukūreno; dar yra tyčiomis išpylusi kibirą vandens! O kokia, girdi, esanti nevaleika, pasmirdusi!
- Aš sergu depresija, nepernešu kvapų, o ta kaip smirdi! - be atokvėpio tratėjo Ona Šarkuvienė.
Išties, gėda klausytis... Tarsi ne dukters šventa pareiga būtų senutę apiprausti, sušukuoti, padaryti valgyti.
- Aš - ligonis, antrosios grupės invalidė, klubai išoperuoti - dar mat ją žiūrėt! - dar labiau pyko Ona Šarkuvienė.
Tegu, girdi, motina keliauja į senelių prieglaudą.
O kaip buvo su tuo suspardymu? Ar Ona girdėjusi, kad prieš gerą mėnesį jos motina atsidūrė Ariogalos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje, nes kartu gyvenanti anūkė Jolanta ją žiauriai suspardė?
- Žinoma, pati gal nesusižalojo, bet kad mano dukra ją sumuštų - dar labai neaišku, - suabejojo Ona Šarkuvienė. - Niekas nežino, kaip ten buvo, nes niekas nematė - tai nėra ko ir šnekėt...
Ona Stakauskienė Ariogalos ligoninėje guli jau keturios savaitės, bet dukra jos taip ir neaplankė.
Labai norėjome pabendrauti ir su Jolanta Butautiene, tačiau kelissyk apsilankę jos, tiksliau - jos močiutės Onos Stakauskienės namuose, tesuradome dvylikametį sūnų Karolį. Berniukas tvirtino, neva mama išvykusi su reikalais, o kada grįšianti - nepasakiusi.
Kaimynai laukia tragedijos
- Darykit ką nors, nes arba dukra, arba anūkė vieną gražią dieną Stakauskienę pribaigs, - išgąstingai tvirtino Verėduvėlės kaimo gyventojai.
Ką bepadarysi, jei savo kampą turinti ir dar gebanti pilnai apsitarnauti Ona Stakauskienė nenori į senelių prieglaudą - tik į savo lūšnelę.
- Aš anūkėlei dovanoju... Atleidžiu už suspardymą, už ankstesnius sumušimus, nepykstu už keiksmus - tegu gyvena, bet kad nors daugiau nesimuštų, - šluostėsi ašaras ligoninės palatoje surasta Ona Stakauskienė. - Kiek man čia beliko... Taip norisi paskutines gyvenimo dienas praleisti ramybėje, bet va, neišeina.
Beje, senolė atrodė puikiai: ištrinkti ir gražiai sušukuoti plaukai, tvarkingi rūbai; dar tokia guvi - nereikia nei lazdelės, nei parankės. Ir jokio nemalonaus kvapo. Ligoninės darbuotojos džiaugėsi Ona Stakauskiene - kad, girdi, visos senutės taip mėgtų švarą, būtų tokios mielos, nepretenzingos.
Tačiau namiškiams atrodo kitaip. Ką gi, jei neišeina susitarti geruoju, lieka dar vienas būdas - iš dukters Onos Šarkuvienės motinai išlaikyti priteisti alimentus, o anūkę Jolantą Butautienę iš trobelės iškeldinti. Tada tikrai neliks kam senolę uiti ir spardyti.
