Vėlus vasario 19-osios, antradienio, vakaras Egipto sostinėje Kaire. Traukinių stotyje būriuojasi daugybė žmonių. Egipte prasidėjo laisvadieniai prie vieną didžiausių musulmonų švenčių - Eid Al-Adha arba "Aukojimo šventę". Artinasi vidurnaktis, tad geležinkelio stotyje jau nebematyti moderniųjų Egipto geležinkelio traukinių su minkštomis sėdynėmis ir oro kondicionieriais, skirtų po šalį norintiems pakeliauti užsienio turistams. Vakare šių traukinių vietą užima ne ką nuo gyvulinių tesiskiriantys "trečiosios klasės" vagonai į kuriuos susispaudžia galybė egiptiečių, neišgalinčių užsimokėti už komfortiškesnę kelionę į gimtąsias vietas švęsti didžiosios religinės šventės. Tą vakarą iš Kairo link Luksoro turi išvykti ir traukinys, kurio reisas 832. Į varganus vagonus su begale įvairiausios mantos susigrūda daugybė žmonių - jų čia bene dvigubai daugiau nei leidžia bet kokios saugumo normos. Niekas net neįtaria, kad po poros valandų šis traukinys taps pragaru ant ratų - jį ištiks baisiausia Egipto geležinkelio nelaimių ir viena baisiausių apskritai geležinkelio nelaimių.
Degantis traukinys nesustojo
Traukinio sąstatas buvo sudarytas iš 11 vagonų. Įtariama, kad gaisras greičiausiai kilo priešpaskutiniame vagone, kadangi būtent jis labiausiai nukentėjo nuo gaisro. Tačiau žodis "labiausiai" čia tinka tik sąlyginai, nes iš visų 7 gaisro apimtų vagonų praktiškai teliko tik metaliniai karkasai. Metaliniai karkasai, pilni apanglėjusių žmonių kūnų...
Traukinio mašinistas toli gražu ne iš karto pastebėjo, kad kilo gaisras, mat nei vienas iš keleivių niekaip negalėjo patekti į lokomotyvą, o nei avariniai stabdžiai, nei pagalbos iškvietimo mygtukai neveikė. Žmonės liko įkalinti liepsnų apimtuose vagonuose grotuotais langais ir neatsidarančiomis lauko durimis. Traukinys per 12 minučių nuvažiavo dar daugiau nei 7 kilometrus ir tik tuomet sustojo. Kadangi traukinys lėkė, judantis oro srautas dar labiau sustiprino vagonuose siautusias liepsnas. Traukinio mašinistas Mansouras Youssefas el-Qamsas daug negalvodamas atkabino septynis gaisro apimtus vagonus, kad ugnis nepersimestų į kitus keturis. Lokomotyve buvo visa pagal reikalavimus turinti būti gesinimo įranga, tačiau keletas varganų putų gesintuvų buvo visiškai bejėgiai prieš tokio mąsto gaisrą. Mašinistas suprato, kad jis ir likę keleiviai gaisro niekaip neužgesins. Netoliese buvo Al-Ajato miestelio traukinių stotis, tad palikęs keliolika žmonių bent šių gesintuvų pagalba kovoti su įsisiautėjusiomis liepsnomis pats kuo skubiausiai nulėkė iki artimiausios stoties šauktis pagalbos. Vėliau jis prisipažino, kad taip pasielgė ir todėl, kad nebuvo visiškai tikras, ar jo pagalbos šauksmą per pusiau veikiančią raciją išgirdo dispečeris. Dispečeris pagalbos šauksmą girdėjo, tačiau prieš ugnį buvo bejėgiai net ir kur kas galingesnė operatyviai atskubėjusių ugniagesių technika - 7 vagonai jau buvo įsiliepsnoję taip stipriai, kad 25 galingos gaisrinės mašinos su ugnimi kovojo dar kelias valandas. Beje, jei mašinistas gaisrą būtų pastebėjęs dar vėliau, aukų skaičius būtų dar didesnis, mat keturiuose likusiuose vagonuose jau buvo susispaudę daugybė keleivių, spūstyje sugebėjusių pereiti iš kitų vagonų.
Šiaip kiekvienas traukinio vagonas talpino po 150 keleivių. Tačiau parduodant pačius pigiausius bilietus, net ir sutalpinus į vagonus maksimalų žmonių skaičių, reisas nelabai atsiperka. Todėl bilietų parduodama gerokai daugiau nei yra vietų. Kairo kasininkės prisipažino, kad į šį reisą buvo parduota bene dvigubai daugiau bilietų nei turėjo būti. Aritmetika paprasta - kiekviename vagone buvo maždaug po 300 žmonių, o visame traukinyje vietoje 1 650 - daugiau nei 3 000... Tad didžiulis ir aukų skaičius. Šalies plėtros ministras Mustafa Adbelis Kaderas oficialiai pareiškė, kad žuvo 373 žmonės. Su tuo nenori sutikti regioninė prokuratūra, kuri remiasi ekspertų teigimu, kol kas tesuradusių 361 kūną. Tuo tarpu kai kurios žiniasklaidos priemonės teigia, kad tokie tikslūs skaičiai tėra laužti iš piršto, kadangi nesant keleivių sąrašo ir esant taip suniokotiems kūnams, tokių tikslių duomenų taip greitai pateikti negalima. Tad kai kurios antraštės drąsiai teigia, kad pakeliui į Luksorą žuvo mažiausiai 400 žmonių.
Priežastis - nešiojama dujinė viryklė
Kaip jau buvo minėta, traukiniu važiavo patys vargingiausi egiptiečiai. Su savimi jie gabenosi begales mantos. Gan įprastas keliaujančio vargano egiptiečio atributas - nedidelė dujinė krosnelė. Tokiuose reisuose mandagios palydovės po vagonus nešmirinėja (jos paprasčiausiai nepraeitų, be to kažin ar kas iš žmonių ką pirktų), tad užsinorėję arbatos ar kavos žmonės nesibodi užsikurti savo viryklėlę tiesiog vagone. Teigiama, kad gaisrininkai gaisro nuniokotuose vagonuose rado net 8 tokias virykles ir yra linkę manyti, kad būtent viena jų ir tapo gaisro priežastimi. Ugnis plito milžinišku greičiu - didžiojoje dalyje keleivių ryšulių - degūs drabužiai, o vagonų suolai mediniai, kaip ir didžioji dalis apdailos detalių.
Tiriama ir kita versija, jog gaisrą galėjo sukelti trumpas jungimas netvarkingoje elektros instaliacijoje. Kad instaliacija buvo tikrai netvarkinga, paliudija ir liudininkų pasakojimai. Važiuojančiame traukinyje elektros apšvietimas veikė ne itin gerai - lempos nuolat mirgėjo.
Tyrimas dar tik įsisiūbuoja, kol kas neaišku, ar kas nors bus pripažintu kaltu dėl tragedijos. Egipto žmonės įpykę - dalis jų reikalauja paprasčiausiai pakarti dėl tragedijos kaltus geležinkelio kompanijos valdininkus. Jie pagrindine tragedijos priežastimi laiko faktą, kad vagonai buvo perpildyti, o langai su grotomis. Kai kurie netgi skelbia, kad po tokios baisios tragedijos turėtų atsistatydinti visa Egipto vyriausybė.
Kraupūs liudininkų pasakojimai
Zakis Faragas kilus gaisrui kuo ramiausiai snaudė ir sapnavo tai, kokie laimingi bus jo vaikaičiai, kuriems jis iš miesto vežė naujus drabužius. Dar po keleto minučių jam teko tegalvoti apie tai, kaip pasprukti iš degančio vagono ir kartu išgelbėti 15-metį sūnėną. "Kilo baisi panika, niekas nežinojo kur link bėgti. Vieni išdaužę langus bandė kaip nors pralįsti pro grotas, kiti atplėšti vagono duris laukan, treti pereiti į tolimesnius vagonus. Minia buvo visiškai nevaldoma - savo kelyje ji trypė silpnesniuosius, tad kai kurie vaikai tiesiog palindo po suolais, rankomis užsidengė galvas ir verkė. Visur buvo pilna dūmų". Pačiam Zakiui Faragui, pasisekė, mat jis buvo viename vagonų, kuriuose pavyko šiaip ne taip atplėšti lauko duris. "Žmonės šoko iš važiuojančio traukinio nepaisydami, kur nusileis - jie paprasčiausiai norėjo bet kokia kaina pasprukti nuo liepsnos". Tiesa, jis smarkiai apdegė rankas, ir yra vienas iš 65 sunkiausiai sužeistų žmonių, gydomų Al-Ajato ligoninėje, tačiau yra dėkingas likimui, kad liko gyvas ir išgelbėjo savo sūnėną.
Tuo tarpu 20-metis jaunuolis Thabetas pasakojo šios tragedijos nepamiršiąs niekad gyvenime ir ne vien tik dėl patirtos baimės, bet ir dėl sąžinės graužimo. "Aš jau buvo pasiryžęs žūti, kad tik išsigelbėtų moterys ir vaikai. Stovėjau nuošalėje ir stengiausi neužstoti kelio link išėjimo silpnesniems už mane. Deja, vos tik pajutęs ant savo kojų ugnies liežuvius neištvėriau ir stumdydamas visus savo kelyje nulėkiau link durų - noras gyventi nugalėjo mano sąmonę." - su ašaromis akyse pasakojo jaunuolis.
Visų kūnų atpažinti nepavyks
Religinės šventės išvakarėse žuvusiųjų giminėms teko kraupi užduotis - keliauti į centrinį Kairo morgą (Al-Ajato morge visi kūnai paprasčiausiai netilpo) ir bandyti atpažinti savo artimuosius. Prie besibūriuojančių žmonių budėjo ir policininkai, mat buvo baiminamasi, kad įpykę žmonės nesukeltų riaušių, tačiau skausmo apimtiesiems galvoje buvo visai ne tai. Jie laukė siaubingo momento, kai tarp apanglėjusių kūnų turės ieškoti menkiausios užuominos, kad tai - jų mylimų žmonių kūnai. Nemaža dalis kūnų nuo gaisro nukentėjo taip stipriai, kad tėra tik jų fragmentai - rankos, kojos, galvos. Pirmosiomis dienomis tepavyko atpažinti mažiau nei pusę - apie 170 kūnų. Neatpažintieji bus palaidoti broliškame kape.
