“Omni Laikas” kalbina žinomą kultūrologą, akademiką, Baltijos premijos laureatą Algirdą Gaižutį. Kalbamės apie Baltijos šalių ryšius, stojimo į Europos Sąjungą reikšmę.
Praėjusių metų pabaigoje jūs gavote Baltijos šalių premiją. Kam ši premija teikiama?
Baltijos šalių asamblėjos premija teikiama už iškiliausius pasiekimus literatūros, meno ir mokslo srityse. Kiekvienais metais šią premiją gauna trys žmonės iš Baltijos šalių: Lietuvos, Latvijos ar Estijos. Premija teikiama, kad ryšiai tarp trijų Baltijos šalių nenusitrintų. Šią premiją yra gavę įžymūs mūsų krašto kultūros žmonės: režisierius E. Nekrošius, poetai J. Marcinkevičius ir S. Geda. Iš mokslininkų premiją yra gavusi archeologė R. Rimantienė ir kiti.
Ką ši premija reiškia jums asmeniškai?
Dirbi, judi, o premijos ateina pačios. Toks pagarbos gestas - malonus. Premijos įteikimas Rygoje buvo labai iškilmingas. Dalyvavo daug mokslo, meno žmonių, parlamentarų. Kiekvienas turėjome pasakyti kalbas. Kalbas kiekvienas sakėme savo kalba ir buvome verčiami kitiems dalyviams.
Norėčiau pakreipti kalbą kiek kita linkme. Dažnai sakome, kad Baltijos šalys yra sesės, tačiau, kita vertus, egzistuoja labai dideli kultūriniai skirtumai. Kaip jūs manote?
Pasakyčiau, kad trims Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę jų mąstyme atsirado tam tikrų niuansų. Tarybiniais metais tarp šių trijų Baltijos šalių kontaktai - ypač kultūriniai - buvo labai akivaizdūs ir pastebimi. Atgavus nepriklausomybę kiekvienas ėmėme žiūrėti savų rūpesčių. Kiekviena šalis, turinti didelę istorinę patirtį ir praradimus, susirūpino pačia savimi ir todėl vadinamųjų Baltijos sesių draugystė ir broliavimasis, sustiprintas Baltijos kelio ir kitų politiškai, idėjiškai gražių akcijų, įvairių renginių, laikui bėgant šiek tiek išblėso. Šiuo metu būtų sunku pasakyti, kas mus daugiau jungia ar skiria. Estai labiau orientuojasi į Skandinavijos šalis - Suomiją, Švediją, šios šalys jiems daug padėjo stiprinant ekonominius ryšius, švietimą ir kultūrą. Atsirado įvairių tendencijų tarp pačių mokslininkų. Pavyzdžiui, kai kurie Estijos humanitarai ir žmonės, susiję su moderniais archeologinio palikimo tyrinėjimais, įrodinėja (nors gana negarsiai), esą estai yra patys seniausi ir tikrieji Baltijos regiono gyventojai. Tai įrodinėjama nagrinėjant genetinį kodą, likusį žmogaus plaukuose. Šios idėjos dar sunkiai įrodomos, bet mums įdomi pati psichologija. Kai šalys tampa savarankiškos, jos užmiršta, kad ryšiai, kontaktai su kaimynais yra labai svarbūs…
Žvelgiant giliau, kiekviena šalis kaimynų nepasirenka, jie duoti paties likimo. O kultūros turtėjimas priklauso ir nuo pačios tautos kūrybinio pajėgumo, ir nuo sugebėjimo atlikti kultūrinius mainus, juos intensyvinti.
Žengiame į Europos Sąjungą. Gal kai tapsime ES narėmis, bendravimas taps intensyvesnis, nes pamatysime, kad Baltijos šalys turi daugiau panašumų, palyginti su Vakarų Europos šalimis. Kaip manote?
Mūsų šalių patyrimas yra gana slogus ir dramatiškas. Bet jis tam tikra prasme yra ir vertingas. Kartos, patyrusios vieną ir kitą gyvenimo būdą, yra sukaupusios unikalaus tikrovės patyrimo, žinojimo, kas yra žmogus, patenkantis į įvairias istorines situacijas, kaip keičiasi jo savimonė, kokios vertybės jį užvaldo. Užsienio žmonėms mūsų regioninis bendrumas yra gana patrauklus. Kartais, kai kalbi su toliau nuo Europos gyvenančiais užsieniečiais, vis dėlto jiems visos šios respublikos atrodo tarsi vientisas, panašus regionas. Šį vaizdinį, atsirandantį kitataučio sąmonėje, mes gal turėtume palaikyti, jo neatsisakyti.
Taip pataria ir užsieniečiai - visoms trims šalims eiti į pasaulį kaip vienam vienetui, o ne kiekvienai atskirai.
Sunku pasakyti, kaip bus, kai mes būsime Europos Sąjungos narėmis. Įvairiuose pasitarimuose, susitikimuose žmonės kelia klausimus: ar tapus Europos Sąjungos narėmis nepasikeis mūsų šalies kultūrinis identitetas? Net inteligentai, mokytojai kartais būna perdėtai susirūpinę. Bijoma, kad vėl bus menkinami mūsų savimonės pamatai arba į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius, jie subendravardiklinami ir trinami. Tai atsiranda dėl perdėtos baimės, nes mes tą patyrimą įgijome gyvendami didelėje sistemoje.
Bet tas sovietinis globalizmas ir Europos globališkumas yra labai skirtingi dalykai. Man tenka dalyvauti konvento darbe ir būti visuomeninių organizacijų forumo vienam iš ideologų, taigi tenka susidurti su įvairiais dokumentais, dalyvauti įvairiose diskusijose Briuselyje ir t.t. Man susidaro įspūdis, kad nė viena Europos šalis nenorėtų būti subendravardiklinta. Taip pat ir mes - siekiame sukurti Europos Sąjungą ne panašią į Jungtines Valstijas ar Tarybų Sąjungą, o derinti skirtingų tautų kultūrinius potyrius. Taip gaunama savotiška nauja kokybė.
Globalizacija neišvengiama: plėsis bendra rinka, mokesčių sistema, vieningais principais bus kovojama su nusikalstamumu, terorizmu, mafijos struktūromis ir t.t. Atskiros šalys dabar bejėgės vienos šias problemas išspręsti. Globalizacijos prasme tokia mūsų tikrovės realybė. Globalizacija turi savo istorines šaknis - ar nebuvo globalizacijos pavyzdys krikščionybės įsitvirtinimas? Ji davė dideles galimybes kiekvienai šaliai savaip modeliuoti tautinį identitetą. Galime pažvelgti į Renesanso ar miestų plėtros laikotarpius, Magdeburgo miestų teises. Net žvelgdami į Lietuvos patyrimą, ar buvo blogai, kai tam tikri Lietuvos miestai ūgtelėjo. Standartizacija buvo būdinga bet kuriam istoriniam laikotarpiui. Mes tai dabar įvardijame standartizacijos terminu, bet standartizacijos, tam tikrų bendrų normų visada buvo.
Norėčiau grįžti prie Lietuvos. Pas mus intelektualų, akademinio sluoksnio žmonių balsas nėra labai girdimas. Ar pritartumėte tokiai nuomonei ir jei taip, tai kodėl intelektualams Europos reikalai nelabai rūpi?
Jūsų klausimas labai svarbus. Manau, kad Lietuvos intelektualai nėra tie, kurie neturi ką pasakyti. Jie turi minčių ir savo balsą. Bet pas mus susidarė tokia situacija, kad paprastai viešai kažką pataria politikai. Pažiūrėję mūsų televiziją, galime pastebėti, kad mėnesius iš mėnesių, metus iš metų rodomi tie patys veidai. Tai žurnalistų brandos stoka.
Kai kyla klausimas dėl referendumo agitacijos, tai esu įsitikinęs, kad čia turi dalyvauti kuo daugiau pilietinių organizacijų ir mokslo žmonių. Mes dabar stokojame gyvo žodžio poveikio, ne vien suvesto į laikraščių puslapius.
Jei prakalbome apie referendumą dėl Lietuvos stojimo į ES, tai ar ne mūsų bėda, kad neturime konceptualių euroskeptikų. Kadangi jų nėra, pas mus nevyksta rimtesnės diskusijos. O taip neišryškėja ir narystės ES pliusai bei minusai.
Pritariu, jei būtų konceptualesnių euroskeptikų, ši įtampa darytųsi produktyvesnė. Jei būtų diskusija, ji įtrauktų kiekvieną iš mūsų, nes dabar atrodo, kad Europos Sąjunga manęs neliečia, balsuos kas nors kitas.
Yra Europos informaciniai centrai ir kitos organizacijos apskrityse, yra Europos judėjimo tam tikros organizacijos ir jos per pastaruosius mėnesius suaktyvins savo veiklą. Manau, kad jei mes pernelyg dažnai tuos pačius klausimus lukštentume, tai vėlgi referendumo rezultatas gali būti kone atvirkštinis. Čia reikia ir verta pagalvoti apie rinkėjo psichologiją: jį gal reikia atakuoti ne nuolatos, o artėjant rinkimams diskusijas dažninti, didinti įtampą ir ne vien teoretikuoti, bet kad šios diskusijos paliestų įvairesnius socialinius sluoksnius.
Ar jūs nebijote, kad atidarius Europos Sąjungos sienas visas jaunimas išvažiuos?
Žinoma, protų ir kūnų nutekėjimas, vartočiau ir tokią sąvoką, yra mums labai svarbus ir sunkiai suvaldomas. Kalbant apie protų nutekėjimą, tai jie dažnai nuteka į JAV, Japoniją ir iš Anglijos, Vokietijos - tokia protų cirkuliacija nuolat vyksta. Tokių sampratų ir nuogąstavimų yra ir tenai. Nesakau, kad tai pas mus išpūsta problema, ne, mes turime rūpintis, kaip šį procesą šiek tiek apriboti. Bet tam turime vienu metu spustelėti daugybę veiksnių. Neužtenka tik padidinti asistentų universitetuose algas. Dabar daug mokslininkų nagrinėja šią problemą visapusiškai, pavyzdžiui, profesorė P. Jucevičienė ir jos grupė Kauno technologijos universitete. Man teko diskutuoti Čikagoje ir kitur su baigusiais mokslą Vilniuje ir išvažiavusiais į JAV, ką reikėtų daryti, kad juos vėl prisiviliotume. Vargu ar mums pavyks atrasti greitų sprendimo būdų, bet kad tie išvažiavę žmonės vis dėlto palaikytų su Lietuva kontaktus ir ryšius, kad atvažiuotų skaityti paskaitas ar dalyvauti konferencijose. Reikia ieškoti įvairių būdų, nes parsisiųsti intelektualų žmogų atgal yra labai sunku.
Ačiū už pokalbį.
