Šiltas vasaros vakaras. Pasivažinėjęs su draugais grįžtu namo. Ant suolelio prie laiptinės sėdi neturinčios užsiėmimo moterėlės, tarp jų - ir mano močiutė. Šnekučiuojasi, aptarinėja viską, kas juda ir kas nejuda. Išlipu iš automobilio ir girdžiu savo močiutės balsą:
- Nagi jūs tik pažiūrėkit, kokia plevėsa eina. Sijonėlis visai trumpas - kur prasideda, ten ir baigiasi. Kur tėvai žiūri? Tokias policijon atiduoti reiktų, kad perauklėtų...
Močiutė visa tai išpyškino neatsikvėpdama. Aš stabtelėjau ir laukiu, kas bus toliau. Bet staiga viena moterėlė įsižiūrėjo geriau ir mane pažino. Tada lyg išsigandusi kumštelėjo močiutei į šoną:
- Betgi tu pakvaišai ar ką? Čia juk tavo anūkė!
Močiutė įkvepia oro, paskui iškvepia, vėl įkvepia, mosteli ranka, atsistoja, vėl sėdasi ir vėl stojasi:
- Oi, anūkėle... Štai, moteriškės, žiūrėkite, kokia progresyvi jaunoji karta, kaip rengiasi, visai kaip ten, Vakaruose. Jokių kompleksų, nieko.
Močiutės veide šviečia šypsena, moterėlės juokiasi...
