Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Santakos kaimo (Kalvarijos savivaldybė) laukuose buvo rastas mirtinai sušalęs šio kaimo gyventojas Saulius Lisauskas (50 m.). Kažkada Kauno milicijos mokyklą baigęs vyras pastaruoju metu buvo Nemunaičių pagrindinės mokyklos darbų mokytojas. Nuklydusį nuo namų daugiau nei kilometrą jį negyvą aptiko keli kaimo gyventojai, vėlyvą rytą atsidūrę laukuose.
Netikėta ir neįprasta Sauliaus Lisausko mirtis tarsi apvainikavo, kaip vietos gyventojai sakė, netradicinį jo gyvenimą. Vilniuje gimęs ir vaikystę jame praleidęs Saulius vėliau pažino ir kitų Lietuvos rajonų gyvenimą, nes jo tėvas Stasys Lisauskas, aukštas sovietinės teisėsaugos pareigūnas, pagal tarnybą būdavo perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Milicijos vadovo sūnus nuo trylikos metų pradėjo kurti keramikos darbus. Daug vėliau jis, sugrįžęs į Vilnių kaip tautodailininkas, senamiesčio gatvėse prekiaudavo savo dirbiniais iš molio. Menininko rankos sušildydavo bei "prakalbindavo" ir akmenį, medį. Visuomet sakydavęs esąs kosmopolitas ir galįs gyventi bet kur Saulius Lisauskas prieš devynerius metus su šeima įsikūrė Santakos kaime, esančiame prie Kalvarijos. Jo sodyba netrukus patraukė kitų kaimiečių dėmesį, nes naujakuriai savo kiemą išgrindė akmenimis, "paženklino" įvairiomis akmens bei medžio kompozicijomis, išpuošė Sauliaus paveikslais. Kaime "akmenų durniumi" tuoj pramintas Saulius viduryje savo kiemo sumūrijo akmeninį aukurą, prie kurio medituodavo. Akmeniu mūrytas svirnas, įvairiausi stabai, galvijų kaukolės, atremtos į gyvenamojo namo šoną, Lisauskų sodybą padarė originalią, labiau primenančią muziejų. Į savo kiemą iš visų pakampių tempęs ne tik akmenis, bet ir rąstus, ratus, dienomis Saulius tašė, lipdė, kalė, o naktimis neretai sėdėdavo prie laužo. Iš minios viskuo išsiskyręs vyras (ilgus, bene dvidešimt metų nekirptus plaukus nešiodavo surištus į kaselę) laikė save esant pagoniu - tikėjo saule, mėnuliu, medžiu, akmeniu, ugnimi. Vietos gyventojai kaip anekdotą mena Sauliaus gyvenimo epizodą, kai šis atsisakė priimti kaime kalėdojusį kunigą. Tačiau pabendrauti su kunigais pagonis nevengdavo - ypač vertino savo pažintį su Lietuvoje gerai žinomu Tėvu Stanislovu, po kurio stogu buvo praleidęs ne vieną naktį. Sauliaus kieme tebėra šio kunigo dovanota saulutė.
Susikūręs savo keistą pasaulį, kaip atrodė kitiems kaimo žmonėms, S. Lisauskas planavo darbų dar bene dešimtmečiui. Marijampolės krašte jis buvo gerai žinoma asmenybė.
P. S. Paprašiau fotografo Gintaro KANDROTO, kad išsiųstų S. Lisausko nuotrauką. Jeigu skubiai ras, prižadėjo išsiųsti maždaug iki 9.30 val.
2001 11 19
