Sigitas STASAITIS
Jei kam įdomu, kaip atrodo pragaras žemėje, turėtų perskaityti savo vyrą besiginant užmušusios Angelės Mankevičienės (46 m.) gyvenimo istoriją. Angeliško charakterio Angelei niekas niekada nėra padovanojęs nė vienos gėlės ar buteliuko kvepalų! Ji nėra buvusi nei koncerte, nei kine, praktiškai viena užaugino tris nuostabius vaikus, vien dėl kurių nenusižudė. Patikėjusi gražiais laiškais ir eilėraščiais, prieš aštuonerius metus Angelė ištekėjo už kalinio. Jam išėjus į laisvę Angelės ir jos vaikų gyvenimas virto kalėjimu bei pragaru.
Tragedija Motinos dieną
Apie Angelės tragediją Lietuva sužinojo per Motinos dieną. Tos dienos rytą, apie septintą valandą, moteris paskambino į Tytuvėnų nuovadą ir verkdama pasisakė ką tik užmušusi savo sutuoktinį Juozą Mankevičių (47 m.).
Policijos pareigūnai seniai žinojo, kad Mankevičių šeimoje anksčiau ar vėliau įvyks baisi tragedija, tačiau manė, jog J. Mankevičius užmuš savo ujamą žmoną, todėl nedelsdami išskubėjo į nuošalią sodybą Miško gatvėje.
Drebanti, sumuštu veidu Angelė pareigūnus palydėjo į lauko virtuvę. Joje kraujo klane kniūbsčias gulėjo Juozas prakirsta galva. Moteris verkdama ėmė pasakoti, kaip girtas sutuoktinis eilinį kartą ją sumušė kumščiais, pagaliu, o po to užsimojo kirviu. Dešimtis kartų vyro mušta ir kankinta žmona pirmą kartą gyvenime pasipriešino. Kadangi vyras buvo girtas, jai pavyko išplėšti iš smurtautojo rankų kirvį ir pačiai juo trenkti užpuolikui per galvą. Po to Angelė nė neatsisukdama numetė kirvį ir išbėgusi iš lauko virtuvės dar kelias valandas drebėjo lauke laukdama, kol atsigaivelėjęs sutuoktinis išlįs ir (ji neabejojo) keršydamas ją pribaigs. Tik išaušus moteris įsidrąsino pirštų galais įsėlinti virtuvėlėn žvilgterėti. Pamačiusi, kad vyras nebegyvas, paėmė mobiliojo ryšio telefoną.
Smulki, dar visai graži Angelė "Akistatos" korespondentą pasitiko kurdama rūkstančią krosnį. Prisėdusi ant lovos, instinktyviai nuo žurnalisto sukdama smarkiai sudaužytą mėlyną veido pusę, žvelgdama ašarotomis, nieko nematančiomis akimis, moteris kelias valandas pasakojo apie savo tragišką likimą.
Patikėjo kalinio laiškais
Pirmasis vyras, taksistas, su kuriuo Angelė gyveno Kuršėnuose (Šiaulių r.), negėrė ir nerūkė, tačiau turėjo kitokią didelę ydą - buvo mergišius. Po skyrybų buvęs sutuoktinis nejautė pareigos mokėti alimentų, nors buvusią žmoną paliko su dviem mažais vaikais. Vyras sugebėjo net turtą taip padalinti, kas Angelei teko vos 40 litų (4 000 laikinųjų talonų). Angelė nuolankiai sutiko likimą ir viena pati, tik tėvų padedama, augino vaikučius.
- Nutariau dar kartą pabandyti sukurti šeimą ir padariau didžiausią gyvenime klaidą, - prisimena moteris. - 1994 metais atsiliepiau kaliniui iš Alytaus kolonijos Juozui Mankevičiui į jo skelbimą "Valstiečių laikraštyje". O, kokius gražius laiškus jis man rašė - su švelniais žodžiais, piešiniais, eilėraščiais! Ir kiekviename laiške žadėjo: "Niekada tavęs nenuskriausiu, neišduosiu".
Netrukus Juozą perkėlė į Marijampolės koloniją, kur Angelė su juo susituokė. Po to, prieš 8 metus, per ilgalaikį pasimatymą pora pradėjo dukrą.
- Jis man, vėliau ir mano tėvams, su kuriais kartu gyvenome, kalbėjo kalintis už smulkmeną - šešis maišiukus bulvių. Vėliau aš sužinojau, kad Juozas buvo padaręs ir žiauresnių nusikaltimų, tačiau kokių, tiksliai iki šiol nežinau, - korespondentui prisipažino Angelė.
Už skolą nudūrė kalinį
Ką gi, bent po tragedijos metų metus apgaudinėtai moteriai reikia atverti akis. Pirmą kartą, 1981-aisiais, Juozas iš tikro pavogė valdiško turto ir už tai Alytuje buvo nuteistas kalėti dvejus metus ir tris mėnesius. Po pusmečio vagišius buvo perkeltas į koloniją-gyvenvietę, tačiau dirbdamas laisvosiose statybose vėl nušvilpė valstybės gerą ir gavo jau 4 metelius.
Kalėdamas Marijampolės kolonijoje, 1984-ųjų balandį J. Mankevičius kažkokiais reikalais slankiojo po gamybos cechus pas draugus. Kad kontrolieriaus poste stovintis kalinys L. Kvedaras jį praleistų, Juozas jam porą kartų davė po pakelį cigarečių. Kažkelintą kartą einantį pro postą Juozą L. Kvedaras atsisakė praleisti. Įniršęs J. Mankevičius išsitraukė suomišką peilį ir dūrė kaliniui į šoną. L. Kvedaras vos nemirė, o Juozas buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir išsiųstas kalėti 8 metus į Rusijos Archangelsko sritį.
Onegos sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje UG-42/16 J. Mankevičius nužudė kalinį. 1986-ųjų kovą jis susipyko su nuteistuoju Smirnovu. Dirbtuvėse nusigalandęs strypą, prisėlinęs lyg vilkas, Juozas rusą nudūrė tiesiai į širdį. Archangelsko apygardos teisme žudikas teisinosi, kad jam labai reikėję pinigų, o už nuobaudas jis negalėjęs gauti pinigų perlaidos iš namų. Pasak J. Mankevičiaus, jis parašęs savo seseriai Gilevičienei, kad ši atsiųstų perlaidą kartu kalinčiam Smirnovui. Netrukus Juozas sužinojo, kad Smirnovas neva gavęs iš sesers 100 rublių perlaidą, bet apie ją nutylėjęs, pinigus pasisavinęs ir nesileidęs į jokias kalbas. Už žmogžudystę teismas recidyvistą nuteisė kalėti 14 metų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Mankevičius buvo perkeltas toliau kalėti į Alytaus koloniją, kur per skelbimą laikraštyje ir susirado naivuolę angeliško būdo žmoną Angelę.
2000-ųjų kovą, atsėdęs 14 metų "nuo skambučio iki skambučio", J. Mankevičius į laisvę grįžo pakrikusiais nervais. Apsigyvenęs pas Angelę, jis ramus išbuvo vos mėnesį du.
Namie - kaip kalėjime
- Juozas visą laiką buvo niūrus ir piktas. Jis namie įvedė savo geležinę tvarką, - toliau pasakojo Angelė. - Nors jis vaikų nemušdavo, tačiau nei aš, nei jie nedrįsdavome jam prieštarauti nė užuomina. 2001-aisiais pas mus atsikraustė mano tėvai, kurie taip pat labai bijojo Juozo.
Apie muštrą sodyboje rodo štai toks pavyzdys. Rudenį Juozas vyriausiajam Angelės sūnui, 1984 metais gimusiam Laimonui, paliepė savaitę tam tikrą valandą grįžti iš mokyklos ir nešioti daržoves iš daržo į sandėliuką. Atsistojęs ant plento, dėbčiodamas į laikrodį, patėvis sekė, ar tik paknopstomis parlekiantis berniukas nepavėluos bent 5 minutes. Tik neseniai Laimonas mamai prisipažino, jog tomis dienomis pabėgdavo iš pamokų, kad tik nepavėluotų grįžti nurodytu laiku.
Netrukus J. Mankevičius pradėjo vis dažniau gerti, o neblaivus tapdavo nepaprastai pavydus ir agresyvus.
Beveik visą penkerių metų gyvenimą su buvusiu kaliniu Angelė vadina nesibaigiančiu pragaru.
- Aš vengdavau be reikalo išeiti iš namų, nekalbindavau kaimynų, nes Juozas visur įžvelgdavo mano meilužius, - susigraudina moteris. - Grįš girtas, žiūrėk, ir vėl ims šaukti, o po to ir mušti. Kad jūs žinotumėte, kiek kartų gydžiausi mėlynes, sulaužytus šonkaulius, išsukiotus pirštus, lūžusią nosį...
Žadėjo nužudyti penkis
Kartą kliuvo ne tik Angelei, bet ir kartu gyvenusiems jos tėvams. 2002-ųjų rugsėjį, grįžęs namo, girtas Juozas dėl nepagrįsto pavydo priepuolio ėmė žmoną velėti kumščiais, o po to ir smaugti. Išgirdusi riksmą, pašoko Angelės vienuolikmetė dukra. Ji pažadino senelius, o pati išlėkė pas kaimynus skambinti policijai. Palikęs žmoną, Juozas puolė kumščiais uošvius. Apdaužęs uošvį, vyras taip smogė anytai, jog moteriai nugriuvus išbiro keli dantys. Jam nebuvo gėda spardyti gulinčią senyvą moterį. Gelbėdamasi pensininkė pašoko bėgti, tačiau kieme prisivijęs J. Mankevičius taip smogė anytai per kairę ranką šepečio kotu, jog lūžo ir pagalys, ir alkūnkaulis. Pamatęs atvažiuojančius policininkus, smurtautojas pabėgo per langą.
Kitą dieną grįžęs namo, recidyvistas įsakė (!) uošviams vykti į Kelmės policiją ir pareikšti, kad jie susižeidę patys griūdami, žentas jų nemušęs ir jam jie jokių pretenzijų neturį. Prokurorė su komisaru kelias valandas įtikinėjo senyvus žmones, kol šie pagaliau išdrįso papasakoti teisybę. Bijodami keršto, uošviai netrukus išsinuomojo kambarį ir išsikėlė kuo toliau nuo kraugerio žento.
Už artimųjų sumušimą Kelmės apylinkės teismas smarkiai protestuojantį ir visas instancijas skundais apipylusį J. Mankevičių nuteisė kalėti 3 metus ir 3 mėnesius griežtojo režimo kolonijoje. Tačiau kas iš to - mušeika buvo paleistas gerokai anksčiau ir Angelės namuose užvirė dar baisesnis pragaras.
- Aš nužudysiu penkis žmones, - girtas širsdavo J. Mankevičius; tuomet jis visus pažįstamus, net jam nieko bloga nedarančius žmones, vadindavo padugnėmis ir mėšlu. - Štai sulauksiu teistumo pabaigos, "padėsiu" Angelę ir visus!
Mylėjo tik balandžius
Tai nebuvo tušti grasinimai - Juozo kumščio yra ragavęs ne vienas. Prieš kelias savaites J. Mankevičius sumušė dviračiu važiavusį Albertą Kanišauską, kuris nė pats nežino, už ką buvo užpultas. Prieš smogdamas Juozas kartu su juo kalėjusio pažįstamo tepaklausė, kodėl jis dar gyvas...
Kartą anyta Juozą pavadino Erodu. Recidyvistas susiraukęs sugniaužė kumščius ir piktai pareikalavo paaiškinti, ką reiškia šis jam nežinomas vardas.
- Erodas gi Dievą teisė, - išsisuko anyta.
"Erodas" nesumušė anytos, nes liko patenkintas, kad buvo prilygintas visagaliam teisėjui.
Dar viena iškalbinga detalė - Angelės mobiliojo ryšio telefone buvo įvestas ne draugių ar pažįstamų, o vietinio policijos apylinkės inspektoriaus telefonas. Jo užguitai moteriai dažniausiai reikėdavo...
J. Mankevičius mylėjo tik balandžius, kuriuos šerdavo grūdais iš savo burnos. Balandinė buvo vienintelė vieta, kurioje Angelė matė savo vyrą besišypsantį. Kai kartą kažkieno katinas papjovė kelis Juozo paukščius, vyras iš įniršio išsprogusiomis akimis išplūdo senyvą kaimynę, nors į balandinę buvo įsisukęs galbūt visai ne šios moters rainis. Angelė mano, kad jei ne kaimynės sūnus, įnirtėlis būtų senutę pridaužęs. Įniršį "Erodas" išliejo kastuvu užmušdamas Angelės užaugintą šunį.
Išsivadavusi nesijaučia laiminga
Nebematydama išeities, Angelė prieš gerą mėnesį nutarė nusinuodyti vaistais. Išleidusi jauniausią aštuonerių metų dukrytę į abėcėlės šventę, moteris atsisveikino su keturiolikmete dukra, 21-erių Šiaulių kolegijoje besimokančiu sūnumi ir tėvais. Tėvai su mergaite prašė mamos dar pakentėti.
- Nebeturiu jėgų kentėti, - raudodama norą pakelti prieš save ranką teisino Angelė. - Kas gali bepasikeisti?
Tik dabar sužinota, jog su kenčiančia mama kankinosi bei apie savižudybę kalbėjo ir keturiolikmetė dukra, tačiau nei ji, nei pirmaklasė sesutė mokykloje apie smurtą namie neprasitardavo.
Nežinia, kiek dar būtų reikėję laukti savižudybės, jei ne J. Mankevičiaus išpuolis Motinos dienos išvakarėse. Paskutinę savo gyvenimo dieną Juozas grįžo namo girtas. Posūniui įsakė atnešti malkinėje paslėptą butelį. Vaikinas klusniai įvykdė paliepimą. Tada "Erodas" liepė žmonai ir posūniui gerti kartu. Posūniui po poros taurelių pasidarė bloga ir vaikinas nuėjo gulti. Likusi viena su vyru, Angelė išgirdo paikų priekaištų bangą - kodėl ji neva sanguliaujanti su svetimais vyrais. Vos sutuoktinis nusisukdavo, moteris savo taurelę išpildavo ant žemės. Tačiau smarkiai apgirtęs "Erodas" įsiuto, sumušęs Angelę pasičiupo kirvį ir užsimojo.
Pirmą kartą vyrui išdrįsusi pasipriešinti Angelė laimėjo ir kovą, ir gyvenimą.
Tačiau išsivadavusi iš kankintojo, Angelė nesijaučia laiminga. Moteris dabar serga sunkia depresijos forma - jai niekas gyvenime nebemiela, dėl visų nelaimių ji kaltina tik save ir gyvena tik dėl vaikų.
