Vidutinis lietuvis - pačių lietuvių akimis
Vidutinis lietuvis - tai 90 kilogramų sveriantis tvirtas vyras ir ne ką mažiau sverianti kiek žemesnė, dar tvirčiau atrodanti moteris. Taip galima sakyti apie penkiasdešimtmečius. Jų vaikai kol kas nuo cepelinų ir lašinių dar nesustorėję, liekni it smilgos manekenai ir manekenės. Vyresni vyrai ir moterys mėgsta valgyti daug ir riebiai, vyrai geria tik baltą degtinę, moterys - saldų putojantį vyną ir vadina jį šampanu. Jaunimas maukia alų ir kokteilius. Vyrai ir moterys rūko cigaretes, diskotekų lankytojai šniaukia "žolę", vartoja "Estasi" ar kitokias tabletes.
Vidutinis lietuvis - ypač jaunas - laikraščių nebeskaito, laisvalaikį leidžia junginėdamas televizorių. Knygą jei ir nusiperka, tai tik dėl gražių viršelių interjerui pagražinti. Lietuvis iš prigimties šykštuolis, bet ir išlaidūnas. Savo dukros vestuvėms jam negaila ir 20 000 litų, svarbu tik kad būtų sukviesta visa giminė ir kaimynai, kad būtų išnuomota ar pasiūta blizganti suknelė, o stalai lūžtų nuo gėrimų ir baltosios. Tačiau dukrai ar sūnui povestuvinei kelionei bent 2 000 litų gaili devyni iš dešimties. Tas pats vestuves atšventęs ponas dejuodamas stebi, kaip banke tirpsta jo juodai dienai padėti doleriai, bet neskuba jų pasiimti, o laukia stebuklo ir vadovaujasi pasenusiu posakiu, kad doleris ir Afrikoje doleris. Lietuviai nemėgsta dalyvauti rinkimuose - ypač savivaldybių, bet apie politiką išmano visi ir vadovaujasi V. Lenino išmintimi, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, dabar pusė lietuvių yra už, o kita pusė - prieš R. Paksą. Vidurio čia negali būti, nes ir vieni, ir kiti girdi tik save.
Daliai lietuvių sveikatos draudimas, investicijų fondai yra tamsus miškas, jie mano, kad kiekvieno sveikata turi rūpintis valstybė. Valstybė taip pat turi parūpinti butą, skirti pašalpas, mokyti vaikus. Iš kur valstybei imti pinigų? Toji tautos dalis mano, kad pakanka tik įjungti spausdinimo mašiną ir štampuoti litus nesustojant. Ir duoti jų visiems tiek, kiek reikia.
Sovietmečiu kiekvienas lietuvis ką nors yra pavogęs. Kas iš fabriko, kas iš kolūkio, kas iš kaimyno. Tai įaugo į kraują, todėl kas antras vagia ir dabar. Kas iš savininko kapitalisto, kas iš valdžios, o kai kas ir iš kaimyno, ypač nusenusio ar invalido. Tada mažesnė tikimybė, kad pagaus. O iš savininko vogti net ir ne nuodėmė, nes jis ir taip daug visko turi. Vogti iš turinčiojo - joks nusikaltimas, tai tik turto pasidalijimas.
Dalis lietuvių gyvena daugiaaukščių butuose, dalis - savo namuose, bet kiekvieno svajonė - turėti bent 500 kvadratų mūrinę pilaitę, geriausia ant ežero kranto.Vardan jos ir dviejų metrų tvoros galima ir pasistengti: dirbti trijuose darbuose, dešimtmetį neatostogauti, valgyti keptas bulves su kefyru. Kiekvieno tikro lietuvio svajonė - ir automobilis. Kuo lietuvis mažesnis, tuo automobilis didesnis. Anksčiau svajonių viršūnė buvo "Volga", dabar - "Audi 100". Į aprangą vidutinis lietuvis dėmesio nekreipia: turkiški ar lenkiški drabužiai yra patys madingiausi, o nupirkti iš dėvėtų rūbų parduotuvės - pigiausi, bet nešiojami dar ilgai ilgai.
Iš 100 susituokusių porų net 40 išsiskiria, bet tai labai sudėtingas procesas, kartais užtrunkantis iki gyvenimo pabaigos, nes labai sunku pasidalinti pradėtą statyti namą, kolektyvinį sodą ar vestuvių proga gautus šaukštus.
Tradiciškai lietuviai nemėgsta žydų, juokiasi iš lenkų, pasakoja anekdotus apie čiukčius, o rusų prisibijo. Kas žino, o gal jie vėl ateis?
