ŠARŪNAS NARUŠEVIČIUS
Į Panevėžio ligoninės Reanimacijos skyrių ištiktas komos naktį atvežtas Aurimas Kiaunė mirė neatgavęs sąmonės. Namiškiams pasakiusį, kad eina švęsti Valentino dieną, aštuoniolikmetį vienoje iš Ramygalos gatvės daugiabučių laiptinių aptiko namo gyventojai. Medikai vaikinui diagnozavo galvos smegenų sukrėtimą ir pjautinę žaizdą kojoje.
Kriminalistams pavyko nustatyti, kad nusikaltimas buvo įvykdytas viename Durpyno gatvės rūsyje, kur pastaruoju metu glausdavosi nuo teisėsaugininkų jau pusmetį besislapstantis Andrius Girštautas. Septyniolikamečio, jau senokai įrašyto į rizikos grupės vaikų įskaitą, ieškojo Anykščių rajono, Panevėžio miesto apylinkės teismai dėl pernai pavasarį perduotos bylos dėl plėšimo. Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato tardymo valdyba A. Girštautui buvo iškėlusi dar dvi baudžiamąsias bylas dėl vagysčių, tad vyruko nenoras susitikti su teisėsaugininkais visiškai suprantamas. Rūsio sandėliuke A. Kiaunė drauge su A. Girštautu ir dar vienu ne mažiau spalvingos biografijos nepilnamečiu Dariumi Karnišausku susikivirčijo gerdami alų. Sulaikyti Andrius ir Darius prisipažino, kad per konfliktą pradžioje sumušė Aurimą, peiliu jam perdūrė dešinę koją, o vėliau daužė jėgų netekusią auką pagaliu. Kai A. Kiaunė prarado sąmonę, nepilnamečiai, norėdami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, nutempė jį į vieno Ramygalos gatvės namo laiptinę ir paliko.
Kiek daugiau nei prieš mėnesį į žmogžudystę, įvykdytą viename Panevėžio centre stovinčiame name, įsivėlė ir A. Girštauto tėvas Artūras (36 m.), kuris sulaikytas už bendrininkavimą. Netoli "Iki" prekybos centro stovinčio daugiabučio pirmajame aukšte buvo likęs tik vienas biuru ar kokia paslaugų įmonėle nepaverstas butas, kuriame drauge su tėvu gyveno penkiasdešimtmetis Vytautas Meškauskas. Į šį butą, jau senokai virtusį landyne, rinkdavosi linkę girtauti ir įstatymų nemėgę laikytis žmonės. Todėl tą dieną nuo pat ryto sveikatą "taisiusiam" buvusiam Panevėžio milicijos tardymo viršininkui Vaclovui Eimontui (70 m.) ten būti tikrai nederėjo, o juo labiau duoti pinigų, už kuriuos buvo nupirkta langų valiklio "BT", kurio išgėrus žmogaus poelgiai tampa neprognozuojami.
Apie vidurdienį į butą užsukęs apylinkės inspektorius išvaikė įsišėliojusią kompaniją ir atėmė ant stalo stovėjusias valiklio atsargas. Jeigu tada Vaclovas būtų paklausęs pareigūno ir užlipęs į toje pačioje laiptinėje esantį savo butą, tragedijos galėjo ir nebūti. Tačiau V. Eimontas žinojo, kad šeimininkas suspėjo paslėpti dar kelis butelaičius išganingojo skysčio, todėl po kurio laiko vėl sėdėjo V. Meškausko užstalėje drauge su jau minėtu penkis kartus už vagystes ir plėšimus teistu Artūru Girštautu, neseniai sugrįžusiu iš Marijampolės griežtojo režimo kolonijos, ir šešis kartus už chuliganizmą teistu Artūru Martišausku (38 m.), kuris maždaug tuo pat metu sugrįžo iš priverstinės "viešnagės" Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonoje. Kompanijoje buvo ir kitų asmenų, tačiau jie tolesniuose įvykiuose nedalyvavo, nes arba "nulūžo", kaip ir buto šeimininkas, arba susiprato laiku išeiti. Konfliktas kilo, kai V. Eimontas pasisakė anksčiau dirbęs tardytoju. Sėdėti už vieno stalo su buvusiu "mentu" A. Martišauskui pasirodė neįmanoma, tad jis pradžioje smogė Vaclovui į galvą kumščiu, o po to išsivėrė iš kelnių diržą ir nelaimingąjį pasmaugė. Tuo metu atsibudo tiesiog prie stalo užsnūdęs A. Girštautas, ir abu bičiuliai ėmė tartis, kaip atsikratyti lavonu. Paryčiais abu Artūrai savo aukos lavoną išnešė ir įmetė į šiukšlių konteinerį. Prieš tai A. Martišauskas nuėmė nuo kaklo savo diržą ir pakeitė jį iš nelaimėlio kelnių išvertu diržu. Į konteinerį grūdamą kūną užmatė pro šalį sliūkinęs benamis, kuris ketino pasiimti nuo negyvėlio kojų nusmukusius batus. Artūrai kilniaširdiškai atidavė nužudytojo batus "bomžui", tačiau prigrasino tylėti ir dėl viso pikto sugūrino fizionomiją. Benamis vis dėlto savo pilietinę pareigą atliko ir apie konteineryje paslėptą kūną pranešė netoliese esančios Autobusų stoties apsaugai. Tiesa, pradžioje vyriškis tvirtino matė tik du nuo konteinerio nubėgančius šešėlius, o jį sumušę du vėliau pasirodę nepažįstami jaunuoliai, tačiau vakarop pagaliau pasakė tiesą. Tuomet ir pavyko sulaikyti abu įtariamuosius, kurie, kaip paaiškėjo, ir toliau girtavo V. Meškausko bute. Artūras Martišauskas, išvydęs policijos pareigūnus, bandė slėptis už baldų, tačiau netrukus ant įtariamojo rankų spragtelėjo antrankiai. Abu Artūrai jau buvo ieškomi Pataisos darbų inspekcijos nurodymu, nes nesilaikė jiems skirto režimo ir vengė registruotis.