Pavasario vidurį paskelbė 32 žirgai, trys komisarai, policijos kapelionas ir šventu Jurgiu apsimetęs auksaburnis vaidintojas
Jurgis DEREŠIUS
Velniai žino, kada Lietuvos policija atgręžė arklio snukį į bažnyčią ir kas sumanė pastatyti ant tikėjimo pagrindo balčius, juodžius, šyvius, bėrius, sarčius, obuolmušius bei derešius, tačiau pati idėja šitaip atšvęsti pavasario vidurį, nepaisant vieno kito ristūno fiziologinio poreikio sukrauti ne itin patraukliai atrodančią krūvelę, nusipelno išsamesnio dėmesio. Nors ir dėl to, jog į valias be priekabiavimo gali pasigėrėti bėgūnų strėnas spaudžiančiomis policininkių šlaunimis, matyt, elastingomis ir taip galinčiomis surakinti bet kurį drigantą, kad šis pildys visas jojikės komandas. Šiurpuliukas eina per kūną, ar ne?
Pavilnyje, nuošalioje Belmonto gatvėje, kur po Vyriausiojo policijos komisariato sparnu įsikūręs sostinės Viešosios policijos patrulinės tarnybos rinktinės raitasis padalinys, šią savaitę ir buvo surengta teatralizuota Jurginių šventė. Ją pradėjusi jaunesnioji inspektorė Alina Michnevič, kaip ir pridera uniformuotai pareigūnei, raportavo rinktinės vadui komisarui Jonui Lazarenkai, komisarams inspektoriams Viktorui Reisui ir Algimantui Gelažanskui, raitojo padalinio vadui, kad švento Jurgio iškilmėms raiteliai ir jų keturkojai draugai yra pasiruošę. Pats šio renginio patronas, visų gyvulių globėjas ir užtarėjas, įsinėręs į senovišką kario aprangą ir pasinešęs ietimi nusmeigti blogį, vėliau irgi išrėžė pusiau rimtą, pusiau linksmą oraciją, o Lietuvos policijos kapelionas Edmundas Paulionis, palaiminęs eidininkus ir jojėjas, pasidžiaugė atgaivintomis senomis tradicijomis ir trumpai apibūdino Palestinoje, kilmingų romėnų šeimoje, gimusio, ilgainiui į karo vadus išėjusio ir per krikščionišką tikėjimą nuo savo imperatoriaus nukentėjusio Jurgio istoriją. Išklausę lakonišką pamokslą, žirgai pakarpė ausimis ir, improvizuoto švento patrono vedami, apjojo nemažą kelio galą. Perpus raitų patrulių, perpus jaunųjų sportininkų spalvingo pulkelio užbaigoje smagiai risnojo žemaitukas Kadilakas ir kiek aukštesnė Bela. Kumelė rodė eržilui dantis, virpčiojo šnirpšlėmis ir iš nekantrumo drabstė baltas putas. Švento Jurgio baltokas, tikriausiai nuilsęs po parodomojo jojimo, vėliau tiesė galvą į televizininkų mikrofoną ir vis krenkščiojo. Matyt, kažką norėjo pasakyti apie nusėdusį nuo jo gyvulių globėją, tačiau ygagų kalbos niekas nesuprato, o raitojo padalinio vadovybė, deja, vertėjo neparūpino. 45 žirgus turinti bazė kitądien po Jurginių žadėjo surengti nedidelį aukcioną ir šitaip atsikratyti viešajai tvarkai palaikyti jau netinkamais ašvieniais, paskui įsigyti tarnybai tinkamesnių žvingautojų. Žodžiu, arklių gyvenimas nelabai skiriasi nuo žmonių. Senstelėjai arba susigriebei dusulį, štai ir nereikalingas!
Teatralizuotas renginys baigėsi žirgininkų mikliu darbu su talpiu semtuvėliu, į kurį buvo sukrauti ne itin šventiškai atrodantys arklio obuoliai. Galimas daiktas, kad į kaimo idile dvelkiantį šį vaizdelį iš aukštybių žiūrėjo šventas Mikalojus, policininkų globėjas, ir šventas Antanas, vagių užtarėjas. Dausose turbūt sklandė pakili nuotaika, geriausiai nusakoma senu kaip pasaulis priežodžiu: "Pagal Jurgį ir kepurė!" Šiuo atveju Jurginių globėjas pagaliau nusivožė nuo galvos sunkų šalmą ir nusibraukė prakaitą. Šventė pavyko. O ko daugiau bereikia?
