Šią savaitę apžvelgiu vieniems naujus, kitų jau kelis mėnesius (MP3 formatu) klausomus naujus “Radiohead” kūrinius bei tą pačią dieną pasirodžiusį ir šiltai sutiktą “Grandaddy” albumą. Aptariu ir nuvylusius “Yo la tengo” bei Jewel naujus darbus - o juk jiems niekad netrūko naujų idėjų...
“Radiohead” - "Hail To The Thief"06.10, Capitol (rock / electronica)Įvertinimas: 7/10
Neabejotinai labiausiai lauktas šių metų albumas. Po didžiųjų “Radiohead” elektronikos eksperimentų “Kid A” bei “Amnesiac” ir pažadų, kad šį kartą bus grįžta prie gitarinio roko, štai pagaliau ir sulaukėm...
Prieš pradedant gilintis į albumą, manau, vertėtų padėkoti JAV prezidentui George’ui W. Bushui ir jo komandai už tai, kad muzikos pasaulyje politika tapo didžiausiu įkvėpimu po meilės, liūdesio ir neapykantos.
Nemažai muzikantų pajuto poreikį vienaip ar kitaip atkreipti dėmesį į karą ar į JAV politiką. Grupė “Radiohead” šūkiu “Hail to the Thief”, kuris lydėjo skandalingą G. W. Busho rinkiminę kovą, pavadino naująjį albumą, o žinios, transliuotos per radiją ir televiziją 2002 metais, tapo dainų pagrindu.
Nors albumo dainos buvo brandinamos visus 2002 metus (o pirmoji pristatomoji daina “There There” pirmą kartą atlikta dar 2000 metais), pasak grupės vokalisto ir dainų autoriaus Thomo Yorko, daugiausiai įtakos skambesiui turėjo politiniai įvykiai pasaulyje ir jo paties nuogąstavimai dėl ką tik gimusio sūnaus ateities. “Radiohead” muzika niekuomet nebuvo skirta pasilinksminimams, tačiau nuo šiol ji skamba bauginamai. Dar pridėkime iš albumo niekaip neišnykstančią elektroniką, kuri retai turi gyvą žmogišką skambesį, ir turėsite rezultatą - albumą, kuriuo galėsite bauginti mažus vaikus.
Po minėtų pažadų grįžti į roko areną tikėjausi išgirsti šiek tiek kitokį garsą, tačiau tai, kad gitaros ir vėl madoje - faktas. Deja, ir vėl viską gadina elektronika. Jeigu jos nebūtų, skambesys priartėtų prie “The Bends” ir “I Might be Wrong” garsų samplaikos, tačiau noras eiti ten, kur niekas dar nebuvo, grupę “Radiohead” daro ne tik išskirtinę, bet ir menkina jų muziką. Viltys, dedamos į grupę po “O.K. Computer”, nuvarė ją į kapus, iš kurių jie, atrodo, pamažu bando grįžti. “2+2=5”, “There There”, “Go to sleep”, mano mėgstamiausias “Where I end and you begin”, “Punch-up at a wedding” ir paskutinė daina “A wolf at the door” skamba pakankamai naujai, kad išleistos po “O.K. Computer” nebūtų nuvylusios senų fanų, tačiau likęs albumo turinys seniai girdėtas ir nieko nauja nepateikia.
Apskritai “Hail to the thief” - mažiausiai nustebinęs albumas, nes jame sudėta viskas, kas “Radiohead” buvo iki šiol. Tačiau perdėtai naudojama elektronika iš paskutinių dviejų studijinių albumų (“Sit down. Stand up”, kuri iš eilinės dainos virsta programuotų ritmų gamykla, ar “Myxamatosis”, kurį jau galima priskirti ir prie industrinės “noise” elektronikos) ir lėtų baladžių a la “The Tourist” ar “Subterranean Homesick Alien” (“Sail to the moon”, “I Will”, “Scatterbrain”) gausa čia tikrai nereikalinga.
Albumą tikrai verta perklausyti - metų pabaigoje apie jį kalbės visi. Ar jis iš tiesų toks geras? Atsakymas būtų: “ne”, bet juk grupė tai gera.
http://www.radiohead.com/http://www.radiohead.tvhttp://www.followmearound.com/http://www.ateaseweb.com/http://www.greenplastic.com/
“Grandaddy” - "Sumday"06.10, V2 (pop/rock)Panašu į: “R.E.M.”, “Eskobar”Įvertinimas: 8/10
Kolektyvas į mano akiratį pirmiausia pakliuvo dėl to, kad jo išleidimo data sutapo su “Radiohead” naujojo albumo pasirodymu. Vėliau panašumų atradau ir daugiau, o galiausiai po kelių perklausų “Grandaddy” albumą įvertinau geriau nei jų kolegų darbą.
Iš tiesų grupė visiškai iki šiol negirdėta. Anksčiau jie grojo šiek tiek alternatyvesnį, dar vadinamą “indie” roką, paskutinis jų albumas jau buvo lyginamas su “Radiohead” “O.K. Computer”, o šiemet, po trejų metų pertraukos, jie grįžta su gal kiek ir alternatyviu darbu“Sumday”, įsiterpusiu tarp roko ir popmuzikos.
Po priešpaskutinio jų albumo “The Sophtware Slump” grupės lyginimas su minėtu britų kolektyvu galutinai išvedė vyrukus iš kantrybės, tad jie akivaizdžiai pakeitė kryptį ir pasuko ten, kur “Radiohead” vargiai tikėtina ar kada nors žvilgtels - melodingą vasariškai optimistinį skambesį. Kalbama, kad per 3 metus, kai vyko darbas prie naujojo albumo, buvo galvojama apie dvigubą albumą ir tik paskutiniu metu buvo atsisakyta šios minties. Išleista dvylika dainų, kurių skambesys ir tarpusavio darna tokia reta šiemetiniuose albumuose. Prie viso to dar reiktų pridėti įrašo kokybę įrašant muziką į kompaktinę plokštelę, tekstų prasmingumą ir sugebėjimą realiai iš roko muzikos padaryti dainą, kurią (jeigu tik apie tokią žinotų) mielai leistų netgi “mūsiškės” radijo stotys.
Pirmoji pristatomoji daina “Now it’s on” ar “I’m on standby”, “El Caminos in the west”, “O.K. with my decay” skambėtų maždaug tarp griežtųjų “U2” ir labiau lyriškų “Eskobar” ar “Brainstorm”, tačiau abejotina, ar mano recenzija pakeis radijo stočių požiūrį į “teisingą” muziką. Jeigu patiks, prašykite ar net reikalaukite, galbūt jums pavyks. Juk tai radijo stotys dirba jums, o ne jūs joms.
Net jeigu metų gale šis darbas nesipuikuos geriausių 2003 metų albumų sąraše, vis dėlto vieta tarp populiariausių įrašų vasarą jam garantuota.
http://www.grandaddylandscape.com/Paklausyti visą albumą galima:http://www.v2music.com/us/GranDaddy/GranDaddy.html
Jewel - "0304"06.03, Atlantic (pop/rock/dance)Panašu į: Sarah Mclachlan, Sheryl Crow, Natalie ImbrugliaĮvertinimas: 6/10
Šiuo metu, kai jūs skaitote šią apžvalgą, Jewel albumas “0304” neabejotinai puikuojasi pirmoje JAV perkamiausių albumų sąrašo (žinomo “Billboard” pavadinimu) vietoje. Deja, perkamumas ne visada parodo tikrąją albumo vertę.
Klausant albumo net sunku patikėti, kad ši mergina buvo vadinama (ir buvo) didžiąja naujojo “folk” judėjimo viltimi ar kad buvo kaltinama, jog pernelyg dažnai savo dainose bando pateikti savo religinius įsitikinimus. Viskas, su šiuo albumu ji užbraukė viską, už ką buvo giriama, ir padarė viską, kad būtu perkama.
Lyg pilvo šokio šokėja tiek albumo viršelyje, tiek pristatomojoje dainoje “Intuition” seksualumą demonstruojanti dainininkė (iki šiol viešai ignoravusi savo grožį) albumą prodiusuoti pasikvietė Lesterį Mendezą, dirbusį su Shakira ir Enrique Iglesias. Sudedam minėtus faktus ir gaunam Britney Spears, mokančią groti gitara.
Taigi koks tai albumas? Kadangi daugeliui ši dainininkė nėra žinoma (nors pas mus ir galėjai girdėti jos dainą “Standing still”), neužteks pasakyti, kad jis visiškai kitoks nei buvę iki šiol. Tiesiog sumaišykite galvoje “R&B”, devintojo dešimtmečio šokių muziką, puikų balsą ir įrašo kokybę, profesionalias instrumentuotes ir žodžių “baby”, “miss you”, “heart” ir “love” kombinaciją, štai jums ir “0304”.
Dainos “Intuition”, “Stand” ar “America” vis dar turi ankstyvajai Jewel būdingo cinizmo, “Sweet temptation”, “Fragile Heart” ir dar kelios kompozicijos būtų tik papuošusios bet kurį kitą jos albumą, tačiau kai išgirsti tokį “grybavimą” kaip “U & Me = Love” (ar dar pavadinimo neužtenka?), pasidaro gėda dėl tikrai talentingos dainininkės, kuri man nuolat asocijavosi su kova prieš pigią popmuziką. Ir tokių perliukų pilnas albumas. “Stand” skamba lyg “Jingle Bells”, “Fragile Heart” su švilpavimu lyg kokiam animaciniam filmui “Snieguolė ir septyni nykštukai”, o viską vainikuoja pirmosios pristatomosios dainos “Intuition” priedainis: “La li la la... la li la la... la la...” (nežinantiems tegaliu pasakyt, kad šių “žodžių” autorė JAV išleido jau ne vieną poemų ir eilėraščių rinkinį).
Vis dėl to Jewel kova su pigia popmuzika pavyko - “0304” labai kokybiškas “popsas”, kuris rudenį, albumą išleidus Europoje, tikėkimės, užkariaus ir lietuviškas radijo stotis. Bus įdomu stebėti jos albumo pardavimą, nes kol kas pats “nepopsiškiausias” albumas yra pats populiariausias jos diskografijoje (šiuo metu parduotas daugiau nei 13 mln. vienetų tiražu, o tai vienas geriausių rezultatų solinių moters įrašytų albumų istorijoje).
http://www.jeweljk.com/http://www.atlantic-records.com/jewel/http://www.foolishgames.com/
“Yo la tengo” - "Summer sun"04.08, Matador (alternative rock)Įvertinimas: 7/10Panašu į “The Velvet Underground”
“Summer Sun” berods yra 12-as jau antrą dešimtmetį koncertuojančios grupės albumas. Visą tą laiką kritikai juos tik gyrė ir mielai sutinku, kad buvo už ką.
Tie, kuriems teko klausyti prieš daugiau nei du mėnesius išleisto albumo, ir neklausę ankstesnės kūrybos galbūt ir nustebs atradęs jų palyginimą su “The Velvet Underground” ir bus teisūs - “Summer Sun” to panašumo tikrai nėra.
“Yo la tengo” su minėta kompanija ne kartą buvo lyginama vien bandant atrasti atspirties tašką jų kūrybai apibūdinti. Žinoma, jie nėra “The Velvet Underground”, jeigu tokie būtų, niekas tiek gerų žodžių jų adresų pabėręs nebūtų.
1997 metų “I Can Hear the Heart Beating as One” ar 2000-ųjų “And Then Nothing Turned Itself Inside-Out” buvo labai vykęs eksperimentinio gitarinio roko ir švelnaus vokalo pavyzdys, bet tai tik du darbai, o jų buvo ir daugiau.
Vienų džiaugsmui, o kitų nusivylimui “Summer Sun”, palyginti su ankstesne jų kūryba, yra tai, ką galima spręsti iš albumo pavadinimo - poilsis, atostogos po vasaros saule. Lengvos, kone į foninio klausymo kategoriją pereinančios kompozicijos su smarkiai juntama džiazo įtaka. Daug pianinu atliekamos muzikos. Neįtikėtinai daug pianino ir neįtikėtinai mažai gitarų. Štai čia senas grupės gerbėjas ir suklūsta: jie vis dar roko grupė ar jau nebe? Nors galbūt ir ne tai svarbiausia.. Blogiau tai, kad jie ima kartoti tą patį, o tai iki šiol jiems nebuvo būdinga. Tiesa, kartojasi tik nuotaikos, o ne atlikimas - tiek daug džiazo grupės kūryboje dar niekada nebuvo. Nebuvo ir vasariško lengvumo, kurį galima įsivaizduoti laukiant, ką vasarai “iškeps” Robbie Williamsas ar “Blue”. Tiesiog muzika “Summer Sun” plaukia palengva, pakeisdama vieną vokalą kitu, o erdvinį skambesį ir lengvus hipnotizuojančius ritmus papildydama pianino partijomis, tai geriausiai pastebima dainoje “Don’t have to be sad”, kurią galite paklausyti paspaudę nuorodą teksto apačioje.
Vėlgi tai nėra pats geriausias “Yo la tengo” albumas, tačiau grupė tikrai geniali.
Paklausyti “Don’t have to be sad” galima čia (http://matadorrecords.com/mpeg/yo_la_tengo/yo_la_tengo_dont_have_to_be.mp3).Paklausyti “Little eyes” galima čia (http://matadorrecords.com/mpeg/yo_la_tengo/yo_la_tengo_little_eyes.mp3).
http://www.yolatengo.com/http://www.sunsquashed.com/http://matadorrecords.com/yo_la_tengo/
Kitą savaitę:Grupės “Depeche Mode” vokalisto Dave’o Gahano solinis albumas “Paper monsters”, du pasaulyje labai gerai priimti elektronikos darbai nuo “Goldfrapp” ir “Four Tet” bei šiemet mano apžvalgose nematyto stiliaus, t.y. eksperimentinio avangardinio džiazo, projektas “Supersilent”.
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
