"Girdėjau, jog pagal kai kurių mažų tautelių papročius itin gerbiamas svečias guldomas su šeimininko žmona. Norėčiau plačiau apie tai sužinoti ", - rašo "Akistatos" skaitytojas R. B. iš Panevėžio.
Tai sakralinis taip vadinamo seksualinio... svetingumo paprotys
Kai kur ši tradicija išlikusi iki šiol. Kamčiatkos šiaurėje negausių tautelių tarpe daugelį amžių buvo didelė garbė, jei svečias turi intymių ryšių su šeimininko žmona. Todėl moteriškė stengdavosi svečiui pasirodyti kuo žavesnė ir meilesnė, kad šis neįstengtų atsilaikyti gundymui. Kai beveik po metų šeimininkui nuo nepažįstamojo gimdavo kūdikis, įvykį švęsdavo visas kaimas kaip didelę ir ilgai lauktą šventę. Su kuo tai siejama? Su paprastomis uždaros etninės grupės problemomis. Koriakų kūdikiai gimdavo silpni, ligoti ir dažnai mirdavo. Todėl net ir atsitiktinio pašaliečio įtraukimas į "meilės procesą" vietiniams buvo tikras išsigelbėjimas ir stebuklas.
O štai Aliaskos eskimai ir elnių augintojai čiukčiai nuo seno praktikavo savo žmonas atiduoti "trumpalaikei nuomai". Kai daug stipresnio klano atstovas ruošdavosi išvykti savo verslo reikalais, jis visuomet galėjo pasiimti kartu kieno nors žmoną. Medžioklės metu moteris iš visų jėgų stengėsi būti ne tik nuostabi šeimininkė, bet ir karšta meilužė. Ir esmė visai ne šiaurės tautų ištvirkime ar moralė normų nepaisyme, o vėlgi - rūpinimasis savo būsimų atžalų sveikata.
Gerai žinomi ir Australijos aborigenų iš arunto genties seksualinio svetingumo principai. Vienos uždarai gyvenančios giminės ribose dažnai buvo dalijamasi žmonomis. Tiesiog iš pagarbos viens kitam. Tiesa, su sąlyga, jei tu patinki pačiam šeimininkui ir jis nuoširdžiai trokšta tave pradžiuginti. Tokiu atveju atsisakyti siūlomų juodaodės gražuolės seksualinių paslaugų buvo tiesiog neįmanoma. Įžeistas vyras atsisakymą galėjo traktuoti tik kaip didžiulę nepagarbą jam ir jo šeimai. O kas būtų paskui, turbūt suprantate patys...
Kažkas panašaus buvo praktikuojama ir kalnuotojo Tibeto slėniuose. Čia taip pat buvo manoma, jog jei svečias atkreipė dėmesį į svetimą žmoną, matyt, tokia aukščiausia budistų panteono dievų valia, ir tai labai geras ženklas, žadantis tautai įvairiausių gėrybių. Tibetiečiai manė, jog moteris tikrai verta susižavėjimo tik tol, kol jos kas nors geidžia.
Turbūt todėl čia blogu tonu buvo laikoma į žmonas imti nekaltą mergaitę. Jei toks faktas paaiškėdavo, tai šeimą išvydavo iš kaimo. Kaip ten bebūtų, šis senas paprotys potencialioms nuotakoms kėlė rimtų ir dažnai sunkiai išsprendžiamų problemų. Mat iki vestuvių mergina turėjo atsiduoti mažiausiai dviem dešimtims vyrų, o itin mažai apgyvendintame Tibete tai išties buvo sudėtinga. Reikėjo vienai arba su rūpestinga mamyte ištisomis paromis prie uolų laukti pravažiuojančių ar praeinančių klajoklių, iš visų jėgų jam meilintis, o paskui iš naujųjų kavalierių, išprašyti kokį nors niekutį, pavyzdžiui, veidrodėlį, karolius ar pigią apyrankę. Ne tik atminimui. Tam, kad griežtiems seniams būtų galima tvirtinti: atsidaviau ne mažiau kaip dvidešimčiai vyrų (pagal dovanų skaičių).
Na, o po vestuvių laiminga žmona privalėjo su svečiai elgtis taip, kad šie dar ilgai nebūtų abejingi šeimininkės grožybėms.
Laikas nuo laiko žmonės išradinėjo (ir toliau išradinėja) įvairiausius meilės žaidimų būdus. Vieni "kūrybiniai atradimai" civilizuotam žmogui gali sukelti šoką, kiti - su malonumu naudojami visame pasaulyje.
Sumatroje batta genties vyrai už apyvarpės prigrūsdavo mažučių metalo gabalėlių ar akmenukų, tuo sustiprindami penio galią erekcijos būsenoje. Buvo manoma, kad tokiu būdu moteriai galima suteikti ypatingą pasitenkinimą.
Argentinos indėnai araukanai prie savo lyties organo pritvirtindavo šepetėlius, padarytus iš arklio plaukų.
Balio salos moterys, siekdamos, kad intymi sueitis būtų neįtikėtinai jausminga ir maloni, į intymias vietas įkišdavo įvairių smulkių daiktų. Tam dažniausiai buvo naudojami artemisijų lapai.
Indiškuose traktatuose rekomenduojama naudoti priemones-įtaisus jausmingumui sustiprinti. Vienas iš tokių instrumentų vadinasi "apadravia". Toks specialus papuošalas vyrams buvo gaminamas iš aukso, sidabro ar geležies. Šiam tikslui tiko ir medis ar buivolo ragai. Beje, visi įtaisai turėjo atrodyti kaip žiedas ar maža apyrankė.
Didesnį populiarumą įgijo originalus instrumentas "jalaka", imituojantis vamzdelį grublėtu, minkštais gumbeliais dengtu paviršiumi.
Indijoje vyrams rekomenduojama penyje padaryti keletą skylučių. Į šias kiaurymes patogu įveikti "apadravia": sruogelę plaukų, pilkojo garnio kaulelį, gėlytę ar kitokį daiktelį, priklausomai nuo jų formos ir naudojimo būdo.
Mikronezijos saloje panape genties vyrai partnerės stimuliavimui naudoja... skruzdėles. Jų įkandimai sukelia trumpus, bet, sako, labai stiprius erotinius pojūčius.
Korėjietės savo pavargusiems vyrams būna labai negailestingos. Norėdamos pratęsti malonumą, jos sutuoktiniam intymias vietas bado adatėlėmis.
Brazilijos topinamba genties indėnai vyrai mano, kad moterims patinka tik didelis penis. Tam, kad pasiektų reikiamą dydį, šios genties vyrai pasmerkdavo save netgi gyvatės įkandimams.
