Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kaune gimusiam ir augusiam Vytautui Ažukui šių metų gegužės 1-ąją suėjo tiktai 24 metai, tačiau jaunas vyras, būdamas šešiolikmetis, jau sėdo į teisiamųjų suolą už vagystę bei plėšimą - tuomet teismas jam paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę. Grįžęs į laisvę jaunuolis nenurimo ir toliau kartojo ankstesnius bei darė naujus nusikaltimus. Trečią kartą jis buvo teisiamas ir vėl už vagystes, plėšimus, tyčinį turto sunaikinimą bei kitus nusikaltimus. 2003-iųjų birželio 6 dienos nutartimi perkvalifikavus kai kuriuos Baudžiamojo kodekso straipsnius bei subendrinus ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu, V. Ažuką teismas nuteisė septynerius metus kalėti.
Atsidūręs Alytaus pataisos namuose, nuteistasis ir toliau gyveno pagal savo taisykles. Per vienerius metus jis spėjo "užsidirbti" net šešiolika nuobaudų ir nė vieno paskatinimo (už kokį nors gerą darbą ar tinkamą poelgį). V. Ažukas nuolat pažeidinėjo pataisos namuose nustatyto režimo reikalavimus, nesiskaitė su administracijos darbuotojais.
Pernykštį rudenį, lapkričio pabaigoje, Vytautas nusprendė, jog gana gyventi šioje įkalinimo įstaigoje - reikia kraustytis į kitą. Bent taip pats motyvavo. Vėliau nurodė, jog jam nesinorėjo toliau kalėti tuose pataisos namuose, kuriuose atlieka bausmę žmogaus imunodeficito virusu užsikrėtę kaliniai. Nuteistojo teigimu, jis ne kartą kreipęsis į administraciją bei kitas institucijas dėl perkėlimo į kitus pataisos namus, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguota. Taigi dėl to vyrukas pasirinko kitą, jo manymu, gana paprastą šios problemos sprendimo kelią - nutarė "užversti" (nužudyti) vieną kolegą - Marių Bogačenką (šią auką esą išsirinkęs todėl, jog nusprendęs, kad jis yra "informatorius") ir iškeliauti kitur... Sunku patikėti, jog tai buvo pagrindinė iš anksto planuojamo itin sunkaus nusikaltimo priežastis, nes ikiteisminio tyrimo metu V. Ažukas pripažino, jog su M. Bogačenka nesutardavo. Kadangi vienam įvykdyti nusikaltimą nebuvo taip paprasta, pagalbon pasitelkė kitą savo likimo brolį - Tomą Veršinską. Pastarąjį nebuvo sunku įkalbėti (jis vėliau prisipažino taip pat norėjęs persikelti į kitus pataisos namus), jis greitai sutiko tapti būsimos žmogžudystės bendrininku. Aptarinėjant nužudymo būdus Tomas pasiūlė M. Bogačenką subadyti peiliu, tačiau organizatorius su šiuo pasiūlymu nesutiko ir, jo manymu, pasirinko tinkamesnį būdą - pasmaugti. Taigi vyrai susisuko virvę ir ją iš anksto paslėpė Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose. Egzekucija turėjo būti įvykdyta lapkričio 24-osios naktį, apie trečią valandą. Tačiau ši naktis M. Bogačenkai nebuvo paskutinioji - vyriškis liko sveikas ir gyvas. Dėl to jis gali dėkoti tiktai V. Ažuko bendrininkui T. Veršinskui, mat lemiamu momentu vyrukas išsigando, nes suvokė, kad už žmogžudystę tektų gerokai ilgiau pagyventi už grotų. Pataisos namų pareigūnai, tą naktį V. Ažuką izoliavo nuo kitų kalinių. Taigi nužudyti M. Bogačenkos nepavyko...
Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, pripažino, jog V. Ažukas rengėsi įvykdyti labai sunkų, iš anksto suplanuotą nusikaltimą, tačiau savo ketinimų neįvykdė dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios... Įrodžius V. Ažuko kaltę, jam buvo paskirta penkeri metai kalėti, tačiau pridėjus neatliktą bausmę, vyrukas už grotų turės praleisti iš viso septynerius metus. Taigi bausmė gerokai pailgėjo, tačiau taip ir liko neaišku, ar nuteistajam pavyks išvengti Alytaus pataisos namų...
