Į veterinarijos kliniką senutė atveda savo augintinį - karališkąjį pudelį. Pudelis didelis, tik labai liesas. Į viską, kas juda, žiūri su liguistu gastronominiu interesu. Aiškiai alkanas. Senutė pasakoja gydytojui - štai, girdi, šunelis visą savaitę nieko neėda. Prieina prie savo dubenėlio, pauosto, atsidūsta ir... atsitraukia. Veterinaras šunį įdėmiai apžiūri ir apčiupinėja. Sveikas. Tik peralkęs. Ir staiga, atidžiai apžiūrėjęs šuns snukutį, daktaras net rankomis pliaukšteli.
- Močiut, ar šunį kirpot?
- Kirpau, sūneli, kirpau.
- Ar seniai?
- Kaip tik tą dieną prieš tai, kai jis ėsti nustojo.
- Močiut, gumutę nuo snukio nuimkit ir jokių veterinarų nereikės!
Tiems, kas nežino: kai šunį kerpa, snukį suveržia gumele, kad jis nesikandžiotų. Pudelis negalėjo ėsti visą savaitę todėl, kad po kirpimo jam paprasčiausiai užmiršo nuo snukučio nuimti gumutę.
