Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Šiemet Pamarys vandens gniaužtuose atsidūrė gana anksti. Šiuo metu vanduo nebekyla, netgi pradėjo slūgti, tačiau taip ir lieka neaišku, kiek laiko Pagėgių savivaldybės bei Šilutės rajono teritorijose esantys kaimai bus atkirti nuo sausumos...
Pagėgių seniūnijos seniūno pavaduotojas Petras Pranskaitis pasakojo, jog šiemet vanduo pradėjo kilti dar vasario 5-ąją. Vanduo Nemune pakilo daugiau nei pusantro metro, o vasario 8-ąją didžiausia Lietuvos upė "išėjo" iš savo vagos. Netrukus septyni šios savivaldybės kaimai, kuriuose gyvena 116 žmonių, buvo atkirsti nuo sausumos. Gerai, kad per pirmąsias porą dienų kai kurių sodybų gyventojai suskubo grįžti į savo namus valtelėmis, nes paskui vanduo užšalo ir neliko galimybės keliauti jokiu transportu. Pora vyriškių išvyko iš namų prieš pat potvynio pradžią, o kai sumanė grįžti, jų pasiekti jau nebuvo įmanoma... Vieną iš jų parskraidino kariškių malūnsparnis, o kitas iki šiol negali pasiekti savo sodybos, tad jis priverstas ieškoti giminių ar pažįstamų, pas kuriuos galėtų laikinai prisiglausti.
Aukščiausias vandens lygis Nemune užfiksuotas vasario 12-ąją. Tądien jis pakilo daugiau nei pusseptinto metro. Pagalbos į Ekstremalių situacijų valdymo centrą Pagėgiuose kreipėsi ir Lazdėnų kaime gyventis Petras Žymančius. Prieš pat potvynį jis buvo išvykęs į Klaipėdą, tačiau vanduo taip greitai kilo, kad vyriškis nebegalėjo pasiekti savo sodybos. Petras prašė kokiu nors būdu iš namų paimti žmoną Danutę - esą ji bijanti būti viena. Tačiau pastaroji susiprato pati paskambinti artimiausiems kaimynams. Tie moterį parsiplukdė pas save. Vėliau gelbėtojai ją paėmė ir "pristatė" vyrui.
Pagėgių ekstremalių situacijų centro vadovas Vaidotas Degutis pripažino, jog su gamtos stichija ne visuomet pavyksta sėkmingai kovoti. Šiemet potvynis ypatingas tuo, jog išsiliejęs vanduo užšalo, jį padengė ledas, kuriuo eiti ar važiuoti gana pavojinga, nes galima įsmukti properšose. Be to, ledas trukdo plaukti valtimis, pagrindinėmis apsemtų sodybų gyventojų susisiekimo priemonėmis, bei visureigiams.
V. Degutis tikina, jog tiek švediški, tiek rusiški visureigiai pritaikyti važiuoti sausuma arba vandeniu, bet ne ledu, tad užšalusius vandens telkinius jiems įveikti sunku.
Tiek Pagėgiuose, tiek Šilutėje gelbėtojai turi po vieną vikšrinę amfibiją, du švediškus "Byvius" (plaukanti vikšrinė transporto priemonė) bei du sunkiuosius katerius. Tiesa, pastarųjų panaudoti beveik nėra galimybių, nes jiems reikalingi gilesni vandenys.
Apsemtų sodybų gyventojai nelieka be dėmesio. Seniūnui jie telefonu praneša, kokių produktų ar prekių pageidauja. Vėliau šis sudaro sąrašą, pagal kurį pakraunami visureigiai. Pagėgių seniūnijos seniūno pavaduotojas P. Pranskaitis tikino, jog šio krašto žmonės prie potvynių pripratę. Dauguma sodybų (vokiečių palikimas) statytos ant kalvelių, aukštesnių vietų, tad dažniausiai tiek gyvenamieji, tiek ūkiniai pastatai lieka neapsemti. Prieš prasidedant potvyniui gyventojai iš rūsių išsikelia bulves, kitas daržoves, pasirūpina, kad nenuplauktų šienas, kiti pašarai gyvuliams. Į klausimą, kodėl žmonės nepalieka užliejamų teritorijų, seniūno pavaduotas atsakė, jog jie jau priprato prie tokio gyvenimo būdo ir net nenori jo keisti. Be to, nėra taip paprasta pakeisti gyvenamąją vietą, tam reikia ir pinigų, ir laiko. Niekam ne paslaptis, jog potvynio suneštas dumblas puikiai patręšia laukus, tad galima tikėtis ne tik geros šienapjūtės, bet ir kitokio derliaus. Vėliau kalbinti Rusnės gyventojai neslėpė, jog jų turimos sodybos šiame nepaprastame gamtos kampelyje - savotiškas turtas, kurio nenorėtų niekam atiduoti ar į ką nors iškeisti. Pasirodo, vasarą čia atplūsta daugybė mūsų tautiečių iš didmiesčių bei turistų užsieniečių (ypač vokiečių), kurie labai noriai nuomojasi sodybas ir leidžia laiką gamtoje. Vietiniai su džiaugsmu persikelia į šalimais pastatytus vagonėlius ar kitas laikinas buveines, o savo namus užleidžia atvykėliams. Toks "kaimo turizmas" jiems leidžia papildyti gana skurdoką šeimos biudžetą.
Šiemet potvynis dar nespėjo atnešti nelaimių, tačiau jau iškrėtė ne vieną nemalonią išdaigą. Štai praėjusį sekmadienį keli vyrai iš Panemunės, sėdę į traktorių su priekaba, išvyko į mišką malkų. Greičiausiai tenai nepraleido progos "pakelti darbingumą", nes kai susiruošė važiuoti atgal, laukai buvo apsemti. Pakeliui traktorius įklimpo. Du vyrai, lydimi šuniuko, išbrido, o trečiasis liko prie traktoriaus. Pagėgių ekstremalių situacijų valdymo centras vienu metu gavo net du pagalbos signalus. Kuomet PG komandos vyrai ištraukė užklimpusį automobilį ir atvyko prie traktoriaus, tas jau buvo apsemtas iki pusės. Betraukdami šią transporto priemonę gelbėtojai vos neįklimpo patys. Tą dieną pavyko išgelbėti tiktai traktoristą. Na, o traktorius iki šiol likęs laukuose - pirmadienio rytą buvo matyti tik jo stogas...
Šiuo metu (tiesa, situacija gali keistis kiekvieną valandą) apsemtas kelio Šilutė - Rusnė maždaug 350-400 metrų ilgio ruožas. Nuo šeštos ryto iki dešimtos valandos vakaro čia dirba trys traktoriai su priekabomis - kelia automobilius. Šalia budi Klaipėdos regiono kelių Šilutės skyriaus kelininkai. Pernai už kiekvieną automobilio perkėlimą reikėdavo mokėti po 10 litų, o šiemet ši paslauga nemokama. Galbūt todėl keliautojų netrūksta. Žmonės be savų transporto priemonių naudojasi didžiule naujove - ant vokiško krovininio automobilio bazės "užkeltu" "Ikarus" kėbulu. Toks keleivinis autobusas su didžiuliais ratais gali įveikti vieno metro vandens lygį.
Šiuo metu vanduo nebekyla, tačiau ir toliau jo apsuptyje lieka šešios Šilutės rajono seniūnijos (Šilutės, Usėnų, Juknaičių, Rusnės, Saugų ir Kintų), kuriose iš viso - 10 kaimų su 111 gyventojų. Po vandeniu atsidūrė ir nemažai kelių - iš viso beveik 28 kilometrai nepravažiuojami. Šilutės ekstremalių situacijų valdymo centro vadovą R. Renčeliauską piktina kai kurie klaidingi pranešimai. Pavyzdžiui, praėjusio šeštadienio vakarą paskambinęs žmogus pranešė, jog Girininkų kaime vanduo pralaužė pylimą, taigi po kelių minučių būsiančios apsemtos trobos. Gerai, kad vyriškio balsas kėlė įtarimą - jis aiškiai buvo įkaušęs. Patikrinus šį pranešimą paaiškėjo, jog nieko panašaus neatsitiko. Taip juokauti vis dėlto nederėtų... Beje, prieš kelerius metus R. Renčeliauskui teko derėtis su viena moteriškaite. Pastaroji reikalavo kuo greičiau ją perkelti į apsemtą sodybą, kurioje likęs vyras. Esą ji - moteris, todėl negalinti kentėti. Vis dėlto aistruolę pavyko įkalbėti ir ji sutiko palaukti naktį - gelbėtojams nelabai norėjosi tamsiu paros metu siųsti techniką ir žmones į apsemtą kaimą. Kitą rytą išsimiegojusi moteris savo reikalavimus vertino kritiškai...
