Remigijus RAINYS
Lietuvoje vėl kilus domėjimosi okultizmu, aiškiaregiais, įvairiausiais ekstrasensais ir paranormaliais reiškiniais bumui, norime priminti prieš 50 metų Skuodo rajone, Šatės parapijos valdose, nutikusius įvykius. Nors pagrindiniai jų veikėjai ir liudininkai, tuomet dar vaikai, jau sulaukė garbingo amžiaus, o daugelis vyresniųjų ir visai paliko šią ašarų pakalnę, tačiau šiose apylinkėse dar gali išgirsti apie itin įkyrų ar priekabų žmogų sakant: "Pristojo kaip Kaminsko velnias". Kai kurie vietiniai žmonės tikina, kad jau pusšimtį metų apie šį garsų vaiduoklį nieko nebegirdėti tik todėl, kad visi dar gyvi Kaminskų palikuonys uoliai laikosi kadaise latvei burtininkei duotų tylos įžadų ir apie velnio išvarymą nieko niekam nepasakoja.
Bilsmas į langą
Jeigu tikėsime, kad redakcijai elektroniniu paštu atsiųstas tekstas tikrai rašytas remiantis tuometinio Pagramančio kaimo klebono kunigo Vlado Šlevo užrašais ir jo girdėtais S. Kaminsko, jo šeimos narių bei daugelio kitų savo akimis visa tai regėjusių žmonių pasakojimais, ši istorija prasidėjo 1954 metų sausio 5 dieną. Tą vakarą Pagramančio kaime gyvenančios Kaminskų šeimos galva Stanislovas vakarojo pas kaimyną, o namuose buvo tik žmona su vaikais. Staiga prabudusi dukra Aldona, kuriai tuomet buvo dvylika metų, paklausė, ar motina ją šaukė, tačiau ši mažąją nuramino ir liepė miegoti toliau. Tačiau netrukus visi išgirdo stiprų beldimą į langą, nors lauke nieko nesimatė. Kai į lango stiklą beldė jau nepaliaujamai, visi išėjo į lauką, tačiau ten nieko nebuvo. Netrukus beldė jau ne tik į langą, bet ir į sieną, todėl moteris su vaikais perėjo miegoti į virtuvę tikėdamasi, kad nežinomi išdaigininkai pagaliau liausis, tik užmigti nebegalėjo. Apie pirmą valandą sugrįžęs kiek išgėręs tėvas tik pasišaipė iš namiškių baimės, bet jam juos bedrąsinant beldimas vėl pasikartojo. Supykęs Stanislovas išėjo į prieangį, vėliau į kiemą, kur apieškojo visus kampus, bet nieko neaptiko. Pasiėmęs lazdą vyriškis atsistojo už kertės ir baudėsi sulaukęs išdaigininko gerokai jį "pašventinti". Kai į lango stiklą vėl stipriai pabeldė, o aplink buvo tuščia, Stanislovas iš išgąsčio net išmetė lazdą ir puolė į trobą.
Vaiduoklio išdaigos
Tuomet ir atėjo pirmoji mintis apie vaiduoklį, tačiau vyriškis vis dar negalėjo tuo patikėti ir su šeima atsigulė kambaryje tikėdamasis, kad keisti reiškiniai liausis savaime. Bet staiga vaiduoklis pradėjo daužyti į lovos galą ir jį kilnoti, todėl visi subėgo į virtuvę ir be miego išbuvo iki ryto. Dieną vyriškis apie viską papasakojo vietos milicininkams, tačiau šie tik pasijuokė ir patarė geriant daugiau užkąsti. Pareigūnai pažadėjo užeiti ir viską išsiaiškinti, bet iki nakties niekas taip ir nepasirodė. Labiausiai ateinančios nakties baiminosi Aldutė, todėl Stanislovas pasikvietė nakvoti Robertą Nikartą iš Šatės, jo žmoną ir dar keletą kitų žmonių. Ir antrą naktį dėjosi tokie pat dalykai, todėl nakvotojai griebė savo patalynę ir subėgo į virtuvę. Vakare S. Kaminskas po langais buvo pribėręs pelenų, bet ryte jokių pėdsakų neaptiko. Trečią naktį suėjo dar daugiau žmonių, tačiau vaiduoklio tai netrikdė. Vieni spėliojo, kad tai velnias, kiti tvirtino, kad tai mirusiųjų vėlės prašo maldų. Visi Kaminskai nebuvo labai religingi, tačiau Stanislovas vis dėlto nusprendė eiti pas kleboną pasitarti bei paprašyti atlaikyti Mišias.
Pokalbiai su anuo pasauliu
Viską išpasakojęs klebonui Antanui Šlevui, S. Kaminskas paprašė sekmadienį atlaikyti Mišias už seniai mirusius savo žmonos tėvus, kurie jai buvo palikę namus bei žemę ir prašę už juos melstis, tačiau jaunieji šeimininkai to nedarė. Stanislovas norėjo, kad būtų pagiedoti ir "kalnai" - Žemaitijoje labai populiarios Kristaus kryžiaus kelio maldos. Norėdamas įsitikinti, kas iš tiesų darosi tuose namuose, klebonas vakare nusiuntė ten savo vargonininką Antaną Rimkų ir Vaclovą Norvilą. Šie rado labai sergančią Aldutę Kaminskaitę ir verkiančią šeimą bei gimines. Troboje buvo ir apie 13 svetimų žmonių. Vargoninkas su vyrais apieškojo visus pašalius, bet nieko nerado, nors kažkas labai beldė į vidinę namo sieną. Antanas Rimkus bandė kalbinti vaiduoklį ir prašė, kad šis atsakinėtų beldimu. Nors ne iš karto, tačiau šmėkla pagaliau ėmė atsakinėti į klausimus. Pavyko sužinoti, kad visus gąsdina Kazimiero Gedvilo, Kaminskienės mirusio tėvo, siela. Mergaitei darėsi vis blogiau ir žmonės patarinėjo nedelsiant parvežti jai kunigą, nes vaikas gali mirti. Nors klebonas ir atsikalbinėjo, tačiau vis dėlto sėdo į roges ir atvažiavo pas Kaminskus, kur apie 10 minučių kalbėjosi su mergaite vienas. Kunigas vaiką ramino, jog ji dar per maža, kad kas nors galėtų jai keršyti. Tuo laiku tylėjo ir vaiduoklis, todėl klebonas visus sukvietė į kambarį ir paaiškino, kad nieko antgamtiško čia nėra, ir siūlė dar kartą apieškoti visus namus, lauką bei rūsį. Tačiau ir šį kartą nieko nerasta. Kol vyko paieškos, kažkas vėl kelis kartus pabeldė į sieną, tačiau klebonas manė, kad tai kažkieno iš viduje esančiųjų darbas. Tuo metu troboje susirinko 34 žmonės, tarp kurių buvo ir keturi stribais pravardžiuojami liaudies gynėjai. Norėdamas išaiškinti klastą, klebonas įsakė atitraukti lovas nuo sienos, visiems susėsti ir nejudėti, o lempą išnešti į kitą kambarį. Pats A. Šlevas su prožektoriumi rankoje atsisėdo ant lovos, kur gulėjo ligonė, ir aiškiu balsu pradėjo klausinėti vaiduoklio, reikalaudamas į klausimą "taip" atsakyti trim beldimais, o į "ne" - penkiais. Dvasia atsakė į 26 klausimus. Pavyko išsiaiškinti, jog ji nori Mišių už mirusius K. Kaminskienės tėvus, jog Aldona pasveiks po 6 dienų, tačiau vėliau mirs, jog čia ji baldysis dar dvi paras. Ir tikrai dar dvi naktis Kaminskai praleido labai neramiai, o bilsmai į sienas ir langus liaudavosi tik tada, kai ten susirinkę žmonės giedojo giesmes. Viskas baigėsi po 2 parų, o po 6 dienų Aldona iš tiesų pasveiko. Slėpiningasis "svečias" apsiriko tik dėl ankstyvos mergaitės mirties, nes ši mirė tik pernai, kai jau ilgus metus buvo išgyvenusi Klaipėdoje, kur dirbo slauge vienoje ligoninėje. Milicija ir saugumas dar ilgai įtarinėjo, kad kažkas iš vietinių gyventojų darbavosi už vaiduoklį. Ypač buvo įtarinėjami Robertas Nikartas ir vienas jo bičiulis, kurie neva buvo nutiesę laidus nuo tolėliau augančios obelies iki Kaminskų lango ir iš ten gąsdino kaimynus, tačiau įtarimai nepasitvirtino.
Ramybė truko neilgai
Vaiduokliui išnykus Stanislovas Kaminskas nusiramino ir vėl ėmėsi savo tuo metu nelegalaus verslo - Lietuvoje supirkdavo kiaules ir veždavo jų mėsą į Latviją, kur parduodavo gerokai brangiau. Į vieną tokią kelionę jis išvažiavo drauge su Derkinčių kaime gyvenusiu kažkokiu Paulausku. Rygoje vyriškiai neva apgavo kažkokią latvę, kuriai pardavė kiaulės skerdieną, tačiau kol moteris ieškojo, kuo parsivežti savo pirkinį, prekeiviai pasitraukė į kitą vietą ir tą pačią mėsą dar kartą pardavė. Latvė esą prakeikusi apgavikus ir jos užkeikimai netruks pradėjo pildytis. Minėtasis Paulauskas išsikraustė iš proto ir pradžioje grasino padegti savo šeimos namus bei pasikarti. Trobos vyriškis vis dėlto nepadegė, tačiau pasikarti bandė. Žmona sugebėjo nupjauti kilpą vyrui dar neužsismaugus ir jis kelias savaites buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje. Sugrįžęs į namus Paulauskas nenurimo ir su kirviu laužėsi į kaimyno namus, grasindamas iškapoti visą jo šeimą. Kaimynas gindamasis kelis kartus kirto užpuolikui kirvio ašmenimis. Sužeistasis buvo nugabentas į Salantų ligoninę, tačiau atgavęs sąmonę tikino, jog nenori gyventi, plėšė nuo galvos tvarsčius ir po kelių dienų šėliodamas mirė. Tuoj pat naujos nelaimės užgriuvo ir Stanislovą Kaminską, kuris grįždamas namo neva pirmiausia apkabino jį pasitikti išbėgusią Aldoną. Jų namus vėl užpuolė kažkoks nelabasis, kuris labiausiai kankino Aldoną. Spėliota, jog tai buvo nebe dvasia, o pats velnias, kuris ne tik beldė į sieną, bet ir tampė namiškius už plaukų, gnaibė juos ir visus, kas tuose namuose nakvojo. S. Kaminskas dukrą vežė net į Rygą, pas tenykščius aiškiaregius, tačiau jie padėti negalėjo. Maža to, nelabasis Kaminskus atsekė ir į Latviją, kur kankino ir kitus žmones. Nepadėjo ir sumanymas Aldutę paslėpti Sedoje, kur pas gimines gyveno kiti Kaminskų vaikai. Po dviejų dienų vaiduoklis blaškėsi jau ten, belsdamas į sieną ir braižydamas ją nagais bei gnaibydamas mergaitę. Aldoną teko parsivežti į namus, į kuriuos dabar rinkdavosi būriai smalsuolių ir net į vairaus rango valdininkų. Tarp to meto įvykių liudininkų minima Angelė Latakaitė (dabar A. Gadeikienė) prisimena, jog žmonių prisirinkdavo tiek daug, kad visi stovėdavo. Žinia, jog tokioje maišalynėje kai kas sumanydavo ir papokštauti - timptelėti kaimyną už plaukų, tačiau visa tai buvo priskiriama velnio išdaigoms. Sklido kalbos, kad Aldona sirgo epilepsija, todėl ir jos dažni dusuliai bei traukuliai buvo ligos pasekmė, o ne velnio darbas. Tačiau ne viską tuo buvo galima paaiškinti. Angelė gerai prisimena, kaip drauge su kitais girdėjo lentų girgždesį palėpėje, tarsi ten kažkas vaikščiotų, tačiau užlipus viršun paaiškėjo, jog jokių lentų ten nė nebūta - visa palėpė buvo išpilta spaliais. Todėl moteris nesiima spręsti, egzistavo "Kaminskų velnias" ar ne.
Feljetonas respublikiniame laikraštyje
Pasak liudininkų, paslaptingais reiškiniais Kaminskų namuose labai domėjosi ir valdžios atstovai. Kartais ten nakvodavo net iki 40 valdininkų, kurie taip pat buvo gnaibomi, į juos tarsi savaime lėkdavo tik ką krepšyje buvusios bulvės ar nežinia iš kur atsiradę akmenys. Kilnodavosi net lovos, ant kurių šie sėdėdavo, nuo stalo žemėn krisdavo lempa, tačiau ateizmą išpažįstantys valdininkai antgamtiškų reiškinių nepripažino. Tuometinėje "Komjaunimo tiesoje" net buvo išspausdintas feljetonas, kuriame visi įvykiai Kaminskų namuose buvo vadinami apgaule, kurią organizavo pats klebonas. Tuo tarpu Aldona buvo gydoma Skuodo ligoninėje, tačiau nelabasis ją atsivijo ir ten. Neva norėta mergaitę vežti tyrimams net į Maskvą, tačiau neleido Stanislovas Kaminskas, bijodamas, jog antgamtinių reikalų nepripažįstantys valdžios vyrai jos nenugaluotų. Geriausia tuometinė Aldonos draugė Stanislova Statkienė, vėliau kartu su Kaminskaite vaikščiojusi į šokius, neigia bet kokią Aldonos ligą, tikindama, jog ji tikrai buvusi užkeikta. Pasak moters, viskas liovėsi tik tada, kai 1955 metų pradžioje S. Kaminskas atsigabeno kažkokią žiniuonę latvę iš Šventosios. Kelias dienas su visa šeima užsidariusi burtininkė sudegino kažkokius Stanislovo specialiai tam tikslui nupirktus rūbus bei pinigus, kurios S. Kaminskas buvo skolingas tai apgautai latvei, ir panaikino prakeiksmą. Esą visiems Kaminskams burtininkė griežtai uždraudė kam nors prasitarti apie jos atliktas apeigas, nes velnias sugrįšiąs. Ar laikėsi šio priesako Aldona, jau nebesužinosime, tačiau tėvų namuose tebegyvenantis jaunasis Stanislovas Kaminskas, kuriam tuo metu buvo devyni metai, teigia apie jokius užkeikimus nežinąs ir iš anų laikų nieko neatsimenąs. Kaip ten bebūtų, tačiau nei Kaminskų sodyboje, nei visame Pagramančio kaime, kuriame dabar teliko tik kelios trobos, jokių bildukų ar velnių išdaigų nebegirdėti jau visas pusšimtis metų.
