Daugelį metų Užlieknės apylinkėje (Mažeikių raj.) buvo labai pelkėtų vietų, vadintų lieknais. Tik juos įveikę žmonės atsirasdavo už liekno, dabartinėje Užlieknėje. Nuo to kilęs kaimo vardas.
Užlieknės kaime gyveno kalvis Randys. Jis ant ežios, buvusios jo žemės sklype, rado akmenį su įspausta pėda. Kalvis parsivežė akmenį į savo sodybą ir paskelbė, kad akmuo yra šventas, nes ant jo yra šventojo įspausta pėdelė. Pas kalvį, gyvenantį prie Drabupio, ėmė plaukti žmonės. Kalvis skaldė „šventą“ akmenį gabalais ir pardavinėjo tikintiesiems. Kai to akmens nebeliko, kalvis atskeldavo „šventus“ gabalus iš kito akmens. Kalvio sodyboje apsigyveno žydas. Jis pastatė karčiamą ir maldininkų skaičius dar padidėjo. Prie Drabupio buvo pastatyta medinė bažnytėlė. Vietos klebonas paskelbė, kad pro bažnyčią tekantis upelis yra šventas ir pavadino Šventupiu. Kasmet Užlieknėje vykdavo (ir tebevyksta) Šv. Magdelenos atlaidai, į kuriuos suplaukdavo minios maldininkų. Tikintieji plaudavo upelio vandeniu žaizdas, kiti semdavosi į butelius ir veždavosi namo.
Šv. Marijos Magdelenos bažnyčia. 2001m. Astos Montvydautės nuotrauka
Užliekniškiai, tarnavę kariuomenėje Vilniuje, girdėjo vilniečius kalbant, kad iš Užlieknės atvežtas vanduo gydo. Po pirmojo pasaulinio karo grįžęs iš Sibiro žmogelis kažkur į Šiaulius papasakojo, kad Sibire jam ėmusios skaudėti akys, silpęs regėjimas – jokie daktarai nepadėję. Sužinojęs, kad už kelių šimtų kilometrų gyvenąs senukas, turįs stebuklingo vandens, nuvykęs ir gavęs mažytį buteliuką to vandens. Senukas pasakęs, kad vanduo iš Lietuvos. Vilgęs akis tuo vandeniu ir pagijęs. Susiruošęs po revoliucijos grįžti tėvynėn. Vėl nuvykęs pas senelį sužinoti, kur ten gauti tokio stebuklingo vandens. Senukas papasakojo, kad atsivežęs butelį švento vandens iš Šventupio. Užlieknės kaime ir esąs tas upelis. Vietiniai Užlieknės gyventojai visai nekreipdavo dėmesio į šventą upelio vandenį: skalbdavo drabužius, girdydavo gyvulius, leisdavo į jį žąsis, kurios teršdavo upę. Jie netikėjo, kad upelis stebuklingas.
Tarp Užlieknės ir Lėlaičių yra miškinga ir pelkėta vieta, vadinama Kuba. Žmonės pasakoja, kad čia gyvenęs pelkių velnias ir viliodavęs žmones. Kas tik čia atvažiuodavo ar ateidavo, jis nė vieno nenorėjęs išleisti. Kol čia gyvendavo žmonės, tol būdavo laimingi, o jeigu išsikeldavo kitur, tapdavo ubagais. Toks bjaurus tas pelkių velnias.
Kadaise Užlieknės kaime ant kalno buvo pastatyti dideli rūmai. Juose gyveno žydai. Kartą kalnas atsivėrė ir į jo tamsią duobę pradėjo smegti rūmai. Tuo metu vienas žydas pasiėmęs visus turtus išėjo lauk ir viską užkasė. Jam baigus darbą rūmai susmego į prarają, liko tik kalnas, kuris vadinamas Žydų kalnu.
Šaltinis:
1. Nabažienė L. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose: Kraštotyros darbas. – Užlieknė, 2001. – P. 3–4.
Straipsnis paimti iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
