Šiuolaikinio meno centras virsta dykuma. Tiksliau - net ne virsta, šis procesas, manau, jau pasibaigė. Dykuma, kurioje tarp baltai dažytų grindų ir lubų melsvai smilksta cigaretės dūmelis per atidarymus ir vienas kito nesuranda negausūs eksponuojami kūriniai bei dar negausesni lankytojai.
"Uždaro prijaučiančiųjų klubo" politika davė savo vaisių: suformuotas eksponuojamų ir eksploatuojamų menininkų ratas, nuolatiniai atidarymų lankytojai, regis, įaugę į grindis su egzistencinio nuobodulio užantspauduotais veidais ir tą nuobodulį keliančios skandinaviškai/britiškos pakraipos keliaujančios parodos, trumpam stabtelinčios ir Vilniuje.
Todėl naujasis ŠMC projektas "Emisija", kuriuo siekiama pristatyti būtent savo "artimųjų rato" menininkų kūrybą, yra dėsningas - vėl tie patys Makarevičius, Liškevičius, Rakauskaitė, Jansas... Menininkai, kurie, kaip teigia pats centras, yra "ne kartą atstovavę Lietuvai tarptautinėse parodose ir kartu su Šiuolaikinio meno centru per keturiolika jo veiklos metų sukūrę platformą, ant kurios auga naujos menininkų kartos". Postamentas suformuotas, menininkai ant jo užtupdyti. Belieka patenkinti smalsumą ir pažiūrėti, ką gi naujo šįkart eksponuoja ŠMC emisarai.
Priekiniam flangui atstovauja Dainius Liškevičius ir Gintaras Makarevičius. Apie pastarąjį - kitą savaitę, o šįkart atsiduosime Liškevičiaus "Unexplored dreams".
Videoinstaliacija: palubėje kabo septyni ar aštuoni apskriti plokšti ekranai. Tiesiai po jais - apskritos "lovos", ant kurių gulint reikia medituoti tai, kas vyksta ekrane. Vyksta, tiesą sakant, nedaug kas. Kūpso nufilmuoti tapybiškai susirangę pledai ir antklodės - balta patalynė, žaliai languotas pledas, rusvas, raudonas ir t.t. Vaizdai lėtai užslenka vieni ant kitų, susimaišo, kažkuriuo momentu galima matyti ir tą, atslenkantį, ir tą, kuris kūpso po juo.
"Oniriška realybė", sakytų Nyka-Niliūnas. Gali taip medituoti bedrybsodamas, įsivaizduodamas, kad guli sau jaukiai susirietęs po kuria nors tapybiškomis klostėmis susimetusia antklode ir regi hamletiškus sapnus. "Užmigt? Gal ir sapnuoti?" danų princui buvo baisu. O Liškevičiui - nė kiek. Skęsdamas pats ir skandindamas žiūrovą į sapno plotmę, jis mėgaujasi ir kitus verčia mėgautis lėtu muzikos ritmu, lėta antklodžių ir skalbinių kaita. Ir plaukioja sau ant tos ribos, kur susisiekia sapnas ir realybė. "Esmė ir egzistencija, įsivaizduojamybė ir tikrovė, regimybė ir neregimybė - tapyba sumaišo visas mūsų kategorijas, išskleisdama savo sapnišką kūniškų būtybių, veiksmingų panašybių, nebylių reikšmių visatą". Pretenzingą Merleau-Ponty citatą ant sienos autorius dar kartą pakartoja, išmesdamas veikiantįjį asmenį tapybą ir ją pakeisdamas daugtaškiu. Tai kas sumaišo reikšmes ir kategorijas? Liškevičius ar žiūrovo sąmonė? Klausimai ir nė vieno atsakymo. Kaip sapne. O jeigu ir gautum atsakymą į vieną iš klausimų, pavyzdžiui: "ar mantra ant sienos - high dream unexplored drama/high drama unexplored dream/high dream unexplored culture/high culture unexplored dream - turi kokią nors gilesnę prasmę, ar yra tik kalbinis/reikšminis žaidimas?" - greičiausiai juo nepasinaudotum. Nes sapne gauti atsakymai tik sapnui ir pritaikomi. Visur kitur jie lieka neišnaudoti.
Taigi galima ramia sąžine snūduriuoti/nuobodžiauti toliau. Nes nėra kitos vietos Vilniuje, kur būtų galima tą daryti legaliai ir su didesniu malonumu.
