Sigitas STASAITIS
Sovietmečiu "kietu" buvo laikomas vaikinas, mūvintis importiniais džinsais. Prieš kelerius metus apsukrieji puikuodavosi iš marškinių kišenėlės išlindusia mobiliojo ryšio telefono antena. Šiandien, kai nebenustebinsi nei "mobiliaku", nei juolab kelnėmis, vyrui belieka puikuotis automobiliu. Tačiau jei tiek už džinsus sovietmečiu, tiek už "mobiliaką" užtekdavo pakloti poros mėnesių atlyginimą, už tokią sumą mašina tikrai neišeis, nebent atsarginis ratas. Bepigu turtuoliui - toks pėdina į blizgantį automobilių saloną, kur palikęs dešimtis tūkstančių (dažnai net ne litų) iš jo išrieda nauju automobiliu. Šįkart "Akistata" pabandė išsiaiškinti kitokią situaciją - už kiek ir kaip važinėja patys neturtingiausieji, dažniausiai kaimo žmonės.
Tam, kad būtum "ratuotas", automobilį pirmiausia reikia nusipirkti. Apie naujas mašinas net nekalbame - kol kas tai per didelė prabanga net gana pasiturinčių tautiečių piniginėms. Važiuodamas "į mases", žurnalistas užsuko į Radviliškio automobilių turgų.
- Pigiausių turgaus mašinų kainos prasideda maždaug nuo 1 000 eurų, - nuliūdino ilgoje vilkikų eilėje stovintis ir laukiantis, kol bus įleistas į teritoriją, vieno vilkiko vairuotojas su panevėžietišku akcentu. - Pernai į Europos Sąjungą įstojome ne tik mes, bet ir lenkai, nuo kurių iki narystės buvo lupami dideli muito mokesčiai. Importinių mašinų išbadėję lenkai sukėlė kainas. Pigiausi keliolikos metų automobiliai Vokietijoje kainuodavo 600 markių, o dabar tokio pat už 300 eurų nebenupirksi. Pridėkime 350-400 eurų parvežimo išlaidas, minimalų pelną - ir susidaro tūkstantukas eurų...
Paslankiojęs po turgų korespondentas įsitikino, kad verslininkas nemelavo. Tiesa, pavyko rasti 1990 metų "Volkswagen Golf" už 700 eurų, tačiau tokia kaina tikrai per didelė net neturtingam Lietuvos piliečių sluoksniui.
- Senų trantų, kaip mes vadiname, "lupenų", ieškok pagal skelbimus spaudoje, - paklausti, kur gauti mašiną už bent 1 000 litų, purtė galvas turgaus komersantai.
Kas belieka, tenka pirktis vieną iš skelbimų laikraščių. Tarp tūkstančių tų pačių turgaus komersantų skelbimų čia iš tikro galima rasti pranešimų apie vieną kitą tikrai nebrangia mašinytę. Po kelių skambučių išaiškėja, jog patys pigiausi - 300-600 litų kainuojantys - automobiliai paprastai sugedę arba apardyti. Pardavėjai daug nuleisti nelinkę - pasak jų, ne mažiau sumokėtų metalo supirktuvė arba detalių "laužynas". Už dar važiuojančias mašinas prašoma maždaug 1 000-2 000 - nelygu modelis, metai, būklė. Išsirinkęs 1988 metų automobilį "Volkswagen Passat", už kurį savininkas prašė 1300 litų, žurnalistas išgirdo, kad automobilis - "ledas" (suprask, idealios būklės). Užsukęs apžiūrėti korespondentas aptiko, kad "ledas" gerokai aprūdijęs, be to, jam nekenktų pakeisti amortizatorius ir, svarbiausia, privalu atlikti techninę apžiūrą. Supratęs, kad pirkėjas slysta iš rankų, šeimininkas ėmė kalbėti apie dideles nuolaidas. Tačiau "Akistatai" juk tereikia išsiaiškinti, kaip nusipirkę panašią senieną žmonės ją remontuoja ir įteisina.
Radviliškio rajono Daugėlaičių kaimo vyrai, susirinkę prie alaus bokalo vietiniame bare, "Akistatai" atskleidė nedideles savo paslaptis:
- Į automobilių servisą Radviliškyje ar kitame mieste važiuojame tik prireikus sudėtingo remonto. O stabdžių trinkeles, žarneles, dirželius, net šarnyrus ar traukes kiekviename kaime atsiras kas pakeičia. Vietiniai meistrai beveik viską padaro su kūju. Užtai pigiai.
Paklausti, kaip po tokio remonto atlikti techninę apžiūrą, kaimiečiai susiginčijo. Vienas vyras porino, kad jis pas pažįstamą techninių apžiūrų centro meistrą važiuojąs su 200 litų kyšiu. Jo bičiuliai užginčijo - netiesa. Galop visi sutiko, kad techninė apžiūra - didžiulė ir brangi problema. Labiausiai visi sutarė, kad šiais laikais policininkai dažnai atvyksta į reidus ir netvarkinga mašina nenubaustas net kaime ilgai nepasivažinėsi.
Tačiau, pasirodo, neturtingi automobilininkai turi dar vieną didelę problemą.
- Reidų metu sustabdę kaimietį, policininkai gana dažnai išgirsta, jog pilietis važinėja neturėdamas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, - pripažino Šiaulių rajono PK Eismo priežiūros poskyrio viršininkas Kęstutis Dičius. - Techninės apžiūros taloną kaimo automobilininkai turi žymiai dažniau nei draudimo polisą.
Beliko padaryti išvadas. Nusipirkti seną sutrešusį keliolikos metų automobilį galima už 1 000 litų, net pigiau. Tačiau paprastai kuo mažiau sumokėsi, tuo daugiau kainuos remontas. Jei techninių apžiūrų centre nedirba patikimas giminaitis, teks rasti kelis šimtines važiuoklės remontui. Po to - niekur nesidėsi - mažiausiai pusantro šimto paklosi už draudimą, kuris žada kasmet brangti. O kur dar išlaidos kurui ir tepalams? Keli tūkstančiai litų - lyg ir nedideli pinigai, tačiau kaip juos sutaupyti minimalią algą gaunančiam miestiečiui ar iš atsitiktinių uždarbių gyvenančiam kaimiečiui?
"Automobilis - ne prabanga, o susisiekimo priemonė", - kalbėjo legendinis herojus Ostapas Benderis. Šiandien tūlam Lietuvos piliečiui automobilis - vis dar prabangos dalykas.
S. Stasaičio nuotr.
Tikra lietuviška nelaimė - šarnyrai nekeičiami tol, kol bevažiuojant neištrūksta ratas.
(senauto-1.jpg);
Neturtingam automobilininkui net mašinų turguje per brangu.
(senauto-2.jpg, senauto-3.jpg);
Neturi pinigų? Nevažiuok net į tokį servisą, o ieškok kaimo auksarankio.
(senauto-4.jpg);
Pasak kaimiečių, dabar policininkai tokie aktyvūs, kad tikrina net iš kiemo į pievą važiuojančius automobilininkus.
(senauto-5.jpg);
